Tai saldumynas, kurio pavadinimas keliavo tiesiai per aplinkui per keletą kalbų ir su tam tikrais pokyčiais. Iš arabiškojo žodžio helw – saldus, per senąją turkų kalbą į jidiš ir anglų. Taigi šiandiena mes turime chalvą. Ilgą laiką buvęs tiesiog saldėsiu jis pamažu virto šiandieninio saldumyno variantu, kurio pagrindas riešutai arba miltai. Saldumyno receptai nuo Persijos iki Ispanijos maurų buvo patys įvairiausi kol jį įsisavino XIV a. pabaigoje susikūrusi Osmanų imperija. Ilgainiui tai buvo nemažai žemių apžiojusi imperija, kuri savo glėbyje priglaustose žemėse pasiimdavo viską kas geriausia – tame tarpe ir chalvą. Jos receptus papildė gaminiu iš sezamo sėklų, kuris netruko prigyti visoje šalyje. Klestėjimo laikotarpiu Osmanų imperijos teritorija apėmė beveik visą šiaurės Afriką: Egiptą, Libiją, Tunisą, dalį Alžyro. Viduržemio jūros regionas taip pat surankiotas: Libanas, Palestina, Graikija, Balkanai, Bulgarija ir kitos šalys. Žinome, kad beldėsi ir į Vienos vartus. Taigi chalva pasklido ganėtinai plačiai, nes turkai visada mėgdavo gerai ir sočiai pavalgyti, ir pasisaldinti gyvenimą. Kebabinių po visą Europą tada dar turbūt nebuvo išsibarstę, bet… net apie kavą lietuviai, sakoma, sužinojo būtent turkų pagalba dar kapojantis prie Vienos.
Grįžtant prie chalvos. Kai chalva yra gaminama iš manų kruopų, tai ji būna skaidresnė ir panašesnė į drebučius, tačiau iš sezamo sėklų ji būna kietesnė ir sausesnė. Mes labiau turbūt pratę prie riešutinės chalvos, bet Turkijoje dažnai galite paskanauti manų kruopų chalvos irmik helvası. Esu apie ją šiek tiek rašęs kalbėdamas apie Bursą. Ji patiekiama šilta su ledais, aplieta tahini padažu ir pabarstyta cinamonu. Na arba tiesiog chalva su ledais. Skaidri manų chalva yra verdama įdedant cukraus sirupo, medaus, sviesto. Tuomet ši saldybė dar gali būti pagardinta džiovintais vaisiais ar riešutais. Kas labiau domisi Indija ir jos virtuve, tai turbūt iškapstytų nemažai chalvos iš manų rūšių ir variantų. Kukurūzų krakmolo želatininė chalva ir begalė jos rūšių populiari Graikijoje.
Riešutinė chalva mums žinomiausia. Riešutai trinami iki pastos konsistencijos ir tuomet maišoma su cukraus sirupu. Bent jau aš tai prisimenu iš vaikystės tik žemės riešutų ir saulėgrąžų chalvą. Na o visą kitą konditerinį išmislą galima rasti Turkijoje. Sezamo sėklų chalva, ta pati chalva su pistacijų riešutais, su kakava ar vanile.
Dar viena chalvos rūšis, tai pišmanijė (turk. pişmaniye). Aš ją tiesiog vadinu plaukais, nes ji atrodo kaip parasčiausias kaltūnas, kuris gali būti šiaip paprastas, su pistacijomis ar kakava. Skoniu šiek tiek primena cukraus vatą, trupa iki begalybės, tai pasiruoškite ja apsibarstyti. Pišmanije gali būti supakuota kaip vienas didelis kaltūnas arba atskirais nedideliais. Ragaujant reikia tiesiog plėšti pirštais.
Anot interneto platybių, žaliavalgiai taip pat gali valgyti chalvą. Reiktų sumaišyti tahini su migdolais, agavų nektaru ir druska. Net neįsivaizduoju kas turėtų gautis, bet skamba ganėtinai gurmaniškai.
Sužinoti daugiau apie saldumynus ir jų persiragauti iki blogumo galima keliaujant su manimi po Turkiją. Paprastai išbandome įvairius saldumynų variantus, įskaitant ir lokumą. Nusipirkti chalvos Turkijoje tikrai nėra bėdų. Jos galima rasti specializuotose saldumynų parduotuvėse, didesnių parduotuvių saldumynų skyriuose, o paprastesnius variantus ir šiaip parduotuvėse. Suma sumarum – visur. Žinoma ne visur pavyks prakrapštyt įpakavimą ir paragauti. Po tokių ragavimų beliks tik išgerti daug turkiškos arbatos, kuri vadinama turkiška ne dėl savo paruošimo būdo (kaip antai turkiška kava), o saldžias rankas turkiškai nusivalyti odekolonu.
Turintys reikalų su padidėjusiu cukraus kiekiu kraujyje atsargiau elkitės su chalva, kad neišleisti dūšios anksčiau laiko.
Margirio kelionės 