Ekskursija į Turkijos rožių sodą ir derliaus nuėmimas

Laikotarpis, kai galima pasidžiaugti rožių žydėjimu, yra ganėtinai trumpas, o derliaus nuėmimo – dar trumpesnis. Žinoma, kiekvienais metais tai priklauso ir nuo oro sąlygų, todėl konkrečių datų nėra, bet paprastai pats žydėjimas gegužės mėnesį ir birželio pradžioje. Kalbu apie Ispartos regioną, kuris per pusantro šimto kilometrų nutolęs nuo Antalijos miesto. Keliavau su Yesido keliautojų grupe – ta pačia, su kuria buvau ir Pietryčių Anatolijos ture. Dažniausiai keliaujame sekmadieniais, nes didžiają grupės dalį sudaro turkai ir tuo metu dauguma dirbančių turi išeigines, todėl gali keliauti. Iš tiesų turkai mėgsta keliauti, o svarbiausia  – linksmai, su dainomis ir šokiais. Šį kartą prie grupės prisijungiau Aksu mieste prie Antalijos ir važiavome tolyn nuo jūros. Gana greitai kelias tapo vingiuotas, aplinkui esantys kalnai vis aukštėjo. Nuostabi gamta su daugybe žalios spalvos atspalvių. Po kurio laiko privažiavome viena užtvankų – Karadžaoren (Karacaören). Užtvenkus upę susidarė nemažas vandens telkinys, kuris puikiai atrodo tarp kalnų. Kiek tolėliau būna organizuojamos trumpos iškylos laivu – panašios kaip Žaliajame kanjone. Šį kartą trumpas sustojimas buvo pusryčiams. Grupėje tik keletas žmonių laikosi pasninko, todėl kiti gerai užkirto ir judėjome toliau. Sakyčiau man pasisekė, kad į autobusą kelionės pradžioje įlipau paskutinis, nes liko paskutinė vieta autobuse – pačiame priekyje, todėl mačiau daugiausiai. Važiuojant toliau, matėsi nuorodos į didesnius ir mažesnius kaimus ar lankytinas vietas. Viena jų – Miljos (Milyos) antikinis miestas, taip pat kanjonas Yazılı kanyon, kuriame yra pėsčiųjų trasos. Kiek vėliau matosi nuoroda į Sagalassos antikinį miestą. Galiausiai privažiavome Ispartos miestą, kuris žinomas čia – Turkijoje dėl trijų dalykų: Davraz slidinėjimo kurorto, levandų laukų, ir rožių

Jau važiuojant miestu su dainomis ir šokiais matėsi daugybė rožių pakelėse, parkuose, ant miesto autobusų, taip pat daug parduotuvių, kuriose parduodama čia – Ispartoje gaminama produkcija. Kodėl šis regionas vadinamas rožių sodu? Todėl, kad remiantis skirtingais informacijos šaltiniais čia yra pagaminama apie 60% pasaulyje pagaminamo rožių aliejaus ir vandens kiekio. Vėliau didžioji dalis iškeliauja į Europos šalis, kur išpilstoma į gražius butelaičius, užklijuojama prabangi ar ne tokia prabangi etiketė ir parduodama.

Žinoma auginama ne pačiame mieste, todėl važiavome į rožynus, kurie yra prie Giuneikent (Güneykent) kaimelio. Iš tiesų taip paprastai atvažiavus sustoti prie sodų ir pulti rauti žiedus negalima, nes neliktų nieko. Turi būti iš anksto sutarta su sodų savininkais, kurie už nedidelį mokestį leidžia “rinkti derlių“ ir šiek tiek parsivežti sau. Dėl šios pramogos iš anksto buvo sutarta ir nuvažiavę prie sodų pasinėrėme į rožynus. Rožinė rožių spalva ir rožių kvapas kaip gėlių parduotuvėje, kurioje parduodamos vien tik rožės. Mūsų pulkas rankose turėjo nedidelius maišelius, į kuriuos dėjome nuskintus žiedus, tačiau matėsi ir vietinių darbininkų, kurie ant juosmens pasikabinę didelius maišus, į juos taip pat dėjo žiedus. Tik jų maišai keliaus ne į namus, o į supirkimo vietas ir dar vėliau į fabrikus. Giuneikento kaimelyje matėsi daug namų, šalia kurių didelės svarstyklės ir krūvos maišų su rožėmis. Smagiai pabuvę laukuose važiavome rožių fabriko link. Čia įrengtas nedidelis fabriko muziejus, kuriame galima pamatyti kaip buvo gaminamas rožių vanduo ir aliejus anksčiau, tačiau technologija iš tiesų nesiskiria ir šiandien. Tik įranga atrodo šiuolaikinė ir turistų pramogai buvo įrengtas taip vadinamas rožių baseinas, į kuri primesta daugybė rožių žiedų. Savaime suprantama, kad čia rožių kvapas dar intensyvesnis. Dideli ir maži baseine kuitėsi vienodai, mėtėsi, voliojosi, darė angelus, o kita grupė mindžikuodama laukė, nes pavydėjo.

Fabrikai turi savo sodus, tačiau rožių žiedai superkami ir iš kitų, todėl kaimeliuose galima rasti nedidelių fabrikėlių, kurie nenaudoja šiuolaikinės įrangos ir viską daro savo namų kiemuose, ir dalį produkcijos parduoda atvykusiems keliautojams. Į vieną tokių kaimų užsukome ir mes. Čia tiesiog stovi metalinis indas, kuriame sudėtos rožės arba levandos, po apačia pakurta ugnis ir taip į viršų kyla garas, kuris keliauja vamzdžiais, panardintais į šaltą vandenį. Susidaro kondensatas ir po to viskas laša į specialius stiklinius indus. Viskas yra lauke, o ne uždaroje patalpoje, tačiau vies viena čia levandų kvapas keičia rožių kvapą toje pačioje vietoje. Be rožių ir levandų Ispartos apylinkėse galima rasti nemažus vyšnių ir abrikosų sodus, aguonų laukus, tačiau šiuo metu visa tai dar neprinokę ir tik kur ne kur pakelėse galima buvo išvysti parduodamas vyšnias.

Su muzika ir dainomis autobuse važiavome toliau – Ejirdir (Eğirdir) ežero link. Šis ežeras nėra stebuklinga vieta, pasižyminti ypatingomis mineralinėmis voniomis ar spalvotu povandeniniu pasauliu, tačiau supanti gamta yra nuostabi. Aplink ežerą galima rasti nemažai žygių trasų, poilsiaviečių. Ežero Ješilada (Yeşilada) saloje yra daug nedidelių viešbučių, kuriuose apsistoja ramybės, švaraus ir gaivaus oro mėgėjai. Matosi daug valtelių, plukdančių po ežerą, nuomojamų dviračių. Turėjome laisvo laiko pasivaikščioti po miestelį ir papietauti. Mano pietūs kainavo 15 lirų. Atsiskaičius kortele paaiškėjo, kad tai buvo 2,77€. Visai neblogai.  Po pietų, kaip dažniausiai nutinka, suėmė miegas. Daugiau vaikščioti noro nebuvo, nes pradėjo įkyriai lyti, todėl autobusu nuvažiavome iki Ješilada salos, joje nusifotografavome ir judėjome Antalijos link. Daug gryno oro, daug įspūdžių ir geros nuotaikos padarė savo – lingavau ant priekinės sėdynės kaip nendrė, bet stengiausi neužmigti ir dairytis naujų vietų kitoms kelionėms. Su Yesido grupe jau esu numatęs kitą didelį turą rudeniop, tačiau vasaros metu dar bus ne viena trumpesnė išvyka Antalijos provincijoje.

Regis tik trejetas valandų kelionės ir galima pakliūti į visai kitą pasaulį. Ne visos žemiau esančios nuotraukos yra mano, tačiau grupėje mes visi draugiškai dalinamės savo nuotraukomis ir vėliau jomis dalinamės su draugais, kad būtų galima ne tik papasakoti, bet ir parodyti nuotaiką.

 

Categories: Uncategorized | Žymos: , , , , , , , | Parašykite komentarą

Įrašo naršymas

Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Blogą talpina WordPress.com.

%d bloggers like this: