GAP – Pietų Anatolijos provincijos turas – pirma diena

GAP – istorijos ir kulinarijos kelionė Pietryčių Turkijoje. Iš Alanijos išvykome ketvirtadienio vakarą, drauge su YESIDO keliautojų grupės nariais ir draugais. Iš tiesų ši grupė ir organizavo kelionę, kaip ir daug kitų ilgesnių ar trumpesnių turų anksčiau, į kuriuos teko vykti. Važiavo daugiausia turkai, tačiau buvo ir keletas lietuvių, vokiečių. Pirmoji kelio atkarpa vingiavo serpentinais. Už Gazipašos yra iškasta nemažai tunelių, kurie susisiekimą su Rytine Turkijos dalimi ir palengvino, ir padarė mažiau pavojingu, tačiau dar nepakankamai. Vis dar reikia kilti ir leistis gana siauru keliu, vinguriuojančiu skardžiais. Važiuojant dienos metu atsiveria nuostabios panoramos, tačiau važiuojant naktį ne tik skrandis juda po visą kūną, bet ir matosi autobuso žibintų apšviestas, tai priartėjantis, tai nutolstantis skardis. Šį kartą atkarpa buvo įveikta nakties metu. Ryte, po vienuolikos valandų kelionės, buvome Gaziantepe. Viena iš šio miesto tradicijų – anksti ryte valgyti kepenėlių patiekalus, taigi, užėjome į restoraną pusryčių. Kai akys jau atsivėrė po naktinio važiavimo, tuomet leidomės į miesto turą pėsčiomis: tvirtovės panorama, istorinis miesto turgus Čarši (Çarşı Pazari turk. – centrinė prekyvietė). Čia daugybė prieskonių, odinės avalynės, varinių indų, pistacijų. Kaip rytas Turkijoje be turkiškos kavos. Ne visi geria kavą, tačiau užeiti drauge į kavinę yra ritualo dalis. Šį kartą buvome restauruotuose muitinės namuose įrengtoje kavinėje. Vėliau, šiaip ne taip pavyko įveikti turgaus šurmulį jame per ilgai neužstringant. Juk dar tiek visko reikia pamatyti. Sekanti stotelė – Zeugmos mozaikų muziejus. Pastačius didžiąją Atatiurko užtvanką antikinis Zeugmos miestas buvo užlietas vandeniu, tačiau prieš tai rastos mozaikos buvo perkeltos į specialiai pastatytą muziejų. Įspūdinga kolekcija puikiai įrengtame muziejuje. Iš tiesų kelionės metu aplankėme dar vieną vietą, kuri jau šių metų birželį bus užlieta vandeniu, tačiau apie tai kitos dienos pasakojime. Iš Zeugmos muziejaus patraukėme į Adjamano miestelį, kur pietų metu buvo galima paskanauti vietinių patiekalų (iš tiesų čia lankosi daugiausia turkai, kurie savo šalyje kitos virtuvės nelabai pripažįsta, todėl nei kotleto “Jūratė“, nei kiaulės karkos ar Kijevo kotleto čia nėra). Oras jau niaukėsi ir pradėjo lyti, tačiau kol kas tai nuotaikos negadino, nes nebuvo šalta. Po pietų judėjome Kahta miestelio link. Čia turėjome persėsti į mažesnes transporto priemones, nes dideliam autobusui pasiekti Nemrutą būtų vargo vakarienė. Vairuotojas pasitaikė rekordininkas, nes ne tik skridome mikroautobusu, bet ir po mikroautobusą posūkiuose. Ora buvo labai permainingas ir saulę keitė debesys, rūką keitė lietus, kol pasiekėme beveik 2150 m aukštį ir dar kartą persėdome jau į Nemruto kalno autobusiukus, kad pasiekti paskutinę stotelę, kuo kurios einama tik pėsčiomis. Čia jau prireikė ir šiltesnio rūbo, nes vėjas buvo šaltas. Užtrukome dar gerą pusvalandį kol pasiekėme pietinę terasą su “galvomis“. Jei atvirai, tai tikėjausi vietos su keletu žmonių, tačiau lankytojų buvo nemažai, todėl nuotraukose galvų ir kūnų ženkliai daugiau nei norėtųsi. Pagaliau vienas didžiausių mano tikslų – pakilti į Nemruto kalną – buvo pasiektas. Po naktinio važiavimo ir visos dienos nuotykių jautėsi nuovargis. Norėjosi tik pavalgyti ir griūti į lovą. Ši nakvynė jau buvo viešbutyje Adijamane.


1 mintis apie “GAP – Pietų Anatolijos provincijos turas – pirma diena

Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.