Po pirmos nakties autobuse ir visos dienos įspūdžių, įskaitant laipiojimą kalnais, naktis viešbutyje buvo trumpa. Tiesiog smigau lovoje. Akis praplėšt reikėjo anksti, nes po pusryčių judėjome tolyn – Dijarbakyro miesto link. Taip, to paties televizijų baubo, kur tik šaudo ir sprogdina, po miestą važinėja karinė technika, klyksmai aplinkui ir panašus vaizdas. O kaip teko nustebti, kai iš viso išankstinio nusistatymo liko tik šnipštas. Mieste matosi plačios, tvarkingos ir naujai tiestos gatvės, estakados, viadukai, nauji namai ir statomi ištisi nauji rajonai. Beje, pervažiavus visą miestą, teko pamatyti tik tris karinius automobilius, kurių vienas buvo mieste ir du prie patikrinimo postų. Žinoma, yra įvairių rajonų, kurie ne tokie blizgantys ir švarūs, tačiau tokių turi beveik kiekvienas miestas. Dijarbakyro mieste yra vienas didžiausių šalies universitetų. Na, o mes su grupe keliavome toliau – Batmano miesto – dar vieno baubo link. Besikeičianti gamta, kartais primenanti kitas matytas šalis. Pirmasis sustojimas buvo ant Dijarbakyro ir Batmano ribos, kuria yra ir tiltas. Čia galima rasti ir vieną iš daugelio Turkijos užtvankų. Žinoma, nuotraukos ir turkiškos arbatos stiklinaitė, kaip sakoma “is the must“. Kitas sustojimas Batmane. Čia mes pietavome. Taip pat visiška priešingybė nušviestam miesto vaizdui. Tvarkingas, švarus. “Per kojas kirto“ vaizdas restorane, kai pusė visų padavėjų yra merginos ir didžioji jų dalis be skarų. Va tau žmogau ir išankstinė nuomonė. Po sočių pietų judėjome pietryčių kryptimi ir greitai pasiekėme ne tik iš geografijos, bet ir istorijos pamokų puikiai žinomą Tigro upę. Gidas mums norėjo parodyti Hasankeif – vietą, kuri jau šį birželį turėtų atsidurti po vandeniu. Šiuo metu, tai vietinių gyventojų pamėgta vieta rengti iškylas, rinktis į kavines. Tai buvo savotiškas siurprizas, nes tokioje atokioje vietoje išvysti tokią šurmuliuojančia vietą buvo labai netikėta. Deja ilgiau pasidžiaugti vaizdu nepavyko, nes pradėjo gana smarkiai lyti ir apskritai dar reikėjo šiandien daug ką aplankyti.
Lyjant už autobuso lango lietui, mintys nuklydo į jau aplankytas vietas, autobuse grojo turkiška muzika, į trasą vėl išėjo dėžutės su užkandžiais. Turkai labai vaišingi ir gana dažnai užkandžiaujantys. Mirti iš bado grėsmės tikrai nebuvo. Gerokai po pietų atvykome į Midijat miestelį, kuris iš karto priminė Rytus ir matytus vaizdus Palestinoje, Egipte ar Jordanijoje. Gatvelės siauros, namai statyti iš akmens, žemi ir praktiškai be langų į gatvės pusę. Čia puikiai matosi kaip visi gyvena kartu: musulmonai ir krikščionys. Kol grupė buvo muziejuje, keletas mūsų lėkte nulėkėme į bažnyčią. Ne melstis, bet tiesiog pažiūrėti kaip ji atrodo iš vidaus ir galbūt sutikti krikščionių. Iš dviejų mieste esančių bažnyčių pavyko aplankyti tik vieną, nes mirus kunigui viena jų buvo uždaryta ir šiuo metu laukiama atvykstant naujo kunigo. Pavyko sutikti ir Turkijos krikščionis. Kaip sykis pradėjo dar smarkiau lyti ir kurį laiką nuo lietaus slėpėmės bažnyčioje. Čia buvo matyti tik smalsūs senyvų moterų žvilgsniai ir malonus kvietimas likti ilgiau nes juk lyja. Deja turėjome keliauti toliau. Prisijungę prie savo grupės grįžome į autobusą. Būtų visai įdomu čia pabūti kiek ilgiau. Šiame mieste nusipirkau ir tradicinio šio regiono vyno, kuris parduodamas specialiose vyno parduotuvėlėse. Šiandienos galutinis tikslas – Mardino miestas.
Į Mardiną atvykome jau sutemus, tačiau pirmiausia nuvažiavome senamiesčio link, kad galėtume šią vietą pamatyti vakare. Švaru, tvarkinga ir ramu. Pirma mintis, toptelėjusi galvoje pamačius senamiestį – Betliejus ir Jeruzalė. Kas įdomiausia, kad nemačiau nė vieno arabiško užrašo nei ant parduotuvių iškabų, nei kitur, ko yra gausu dabar Antalijos mieste. Čia mes dar atvyksime kitą dieną, todėl reikėjo važiuoti vakarienės ir į viešbutį.
Margirio kelionės 
1 mintis apie “GAP – Pietų Anatolijos provincijos turas – antra diena”