Šiandien turime dar daug ką pamatyti ir nuvažiuoti netrumpą atstumą, todėl kėlėmės anksti. Oras buvo puikus – nei per karšta, nei per šalta ir svarbiausia, kad švietė saulė. Po pusryčių važiavome į Deirulzafaran vienuolyną. Kadangi vienuolynas yra ant vieno iš kalnų šlaito, tai norint jį pasiekti reikėjo važiuoti tarpukalnėmis vingiuojančiu keliuku. Čia matėsi dirbamos žemės laukai, sodai. Visur švaru ir tvarkinga. Vienuolyne mus pasitiko vietinis gidas (tik vienuolyno gidas turi teisę vesti ekskursiją) – krikščionis. Mes visos kelionės metu įsiamžindavome sustojimuose su vėliava, todėl pamačius šmirinėjantį vienuolį iš karto buvo aišku kas dar turėtų būti kadre. Iš tiesų šie vienuoliai ir dabar gyvena pakankamai uždarą gyvenimą, todėl nepamatysit jų besiblaškančių kieme ir mielai visiems pozuojančių. Iš tiesų ir pasirodęs vienuolis nebuvo linkęs pozuoti, tačiau pasakius, kad esame iš krikščionys iš Lietuvos, sutiko.
Ir toliau džiuginant saulės spinduliams važiavome į buvusį universitetą, o šiuo metu muziejų – Kasimije medresę. Šiuo metu nėra likę jokios literatūros ar eksponatų – tiesiog pastatas.
Leidomės iš kalnų ir atvykę į Mardino miestą važiavome praeitos dienos vakare lankyto senamiesčio link. Dienos metu jis buvo dar įspūdingesnis. Einant siauromis gatvelėmis galima buvo pasijusti kaip pasakoje apie Alibaba ir keturiasdešimt plėšikų: iš akmens statyti namai, gatvės pusėje dažniausiai yra tik durys, už kurių vidinis kiemas. Į gatvę galima pažvelgti užlipus ant namo kieme esančios terasos. Kadangi visas senamiestis išsidėstęs ant kalno šlaito, tai iš kiekvieno namo terasos atsiveria miesto panorama. Čia aplankėme sirų ortodoksų ir sirų katalikų bažnyčias. Dar turėjome šiek tiek laisvo laiko senamiestyje ir po to judėjome tolyn – Harano namų link. Šią 200 km atkarpą nuvažiavome ganai greitai, nes protarpiais lynojo ir ėmė miegas. Pakeliui buvo pora patikrinimo postų, nes visai netoli yra siena su Sirija. Šios kelionės metu arčiausiai Sirijos sienos buvome turbūt nutolę per 20 kilometrų. Artėjant prie Šanliurfos ir Harano vaizdas keitėsi: laukai jau nebe tokie tvarkingi, namai taip pat. Gerokai po pietų pasiekėme Harano miestelį, kuriame yra žymieji iš smėlio statyti namai – šiuo metu savotiškas etnografijos muziejus. Galiausiai vakare jau buvome Šanliurfos mieste. Šį vakarą ėjome žiūrėti Sıra gecesi (sira gedžesi). Sıra gecesi – susirinkimų vakaras, kurio metu galima išgirsti dainuojamąją poeziją. Anksčiau įvairiomis progomis žmonės rinkdavosi vieni pas kitus ir grojant muzikai buvo šokama ar dainuojama. Dainų tekstai priklausydavo nuo to, kokia proga buvo susirinkta. Šiuo metu tai pramoginis vakaras, kurio metu groja muzikantai, patiekiamas tradicinis maistas ir valgoma sėdint ant pagalvių prie žemų stalų. Žinoma yra šokama, o šoka daugiausia moterys.
Po visos dienos įspūdžių, vaikščiojimo, sotaus ir aštraus maisto reikėjo eiti miegot. Rytoj paskutinė kelionės diena.
Margirio kelionės 
1 mintis apie “GAP – Pietų Anatolijos provincijos turas – trečia diena”