Margirio kelionės

Po pirmųjų palakstymų pėstute ir autobusais po Maskatą, vakare turėjau susitikimą su būsimaisiais kolegomis šalyje. Didžiulis dėkui buvusiai kolegei už supažindinimą. Nusprendėme, kad judėsiu padieniui ir vis kitos planas priklausys nuo norų, laiko ir galimybių. Kadangi šalyje nekeliauju nuomotų automobiliu, tai yra puiki proga įvertinti visus teigiamus ir neigiamus keliavimo automobiliu ar su grupe dalykus.
Iš Maskato pirmiausia nuvažiavau iki Nizwos miestelyje esančio forto (yra visoje šalyje veikianti aplikacija Otaxi, kuria ir pasinaudojau). Fortų Omane yra nemažai, vieni didesni, kiti mažesni, į kai kuriuos pakliūti neįmanoma, tačiau juos pamatyti tikrai verta. Verta ne tik dėl to, kad apžiūrėti juos iš vidaus, bet ir dėl nuo jų sienų atsiveriančios panoramos. Viename fortų jau buvau Maskato mieste, nuo kurio ir darytos senamiesčio panoraminės nuotraukos, o dabar atvykau į kitą. Šiandienos oro prognozė pranašavo šiek tiek lengvo lietaus ir buvo nupiešti tik du lašai, tačiau labai artima ateitis parodė, kad įsivėlė nedidelė klaida ir lietus neilgai trukus skalbė viską ir visur. Įėjimo į fortą bilietas kainavo 5 rialus, galima luktelti gido, kuris palydėtų arba eiti savarankiškai. Daugybė patalpų, svetainių, maldos kambarių, kalėjimas, yra keletas kambarių su eksponatais. Šiame forte galima vaikščioti beveik visais stogais ir pakilti į bokštą. Patarimas būtų žiūrėti po kojomis, nes turėklų nėra. Nukritusių ir besivoliojančių nesimatė, bet nusiversti nėra sudėtinga. Iš viršaus galima apžiūrėti Nizwa centrą, šalimais esančių namų stogus, pavėsines ir terasas, tolėliau matyti turgus (souq). Kai jau nusileidau žemyn ir sugalvojau, kad reikia atsigerti kavos, pasirodė pirmieji lietaus lašai. Aišku pirmoji mintis buvo, kad tuščia to lietaus, bet greitai teko brautis kavinės vidun, nes prasidėjo liūtis. Ir kas dabar bus, kai trūks plyš reikėjo nueiti į turgų ir po to nuvažiuoti iki viešbučio. Protarpiais, kai lietus aprimdavo, bandydavau iškišti nosį lauk, bet vėl tekdavo grįžti vidun. Matant, kad lietus nesibaigs, nusprendžiau bristi per balas ir pradėjusias gatvėje susidaryti upes, į turgų. Pasisekė dėl to, kad visi turistai buvo išsilakstę ir dirbo tik keletas parduotuvėlių. Viens du, rankose keli pirkiniai ir vėl pasinaudodamas aplikacija laukiu taksi, kuriuo nuvažiavau iki viešbučio. Buvo užsakytas kambarys viešbutyje, kuriame apsistosime ir su keliautojais. Čia pat vakarienė su pusryčiais. Ir kaip buvo gerai išnerti iš permirkusių rūbų. Viešbutyje yra kavos ir arbatos rinkinys, virdulys ir vandens nemokamai. Galima pasidaryti nescafe, ar lietuviškos užpiltinės. Buvo smagu vartaliotis šiltuose pataluose, bet gaila jog nepavyko dėl lietaus nuvykti iki Bahlos forto, kuris yra visai netoliese.
Kitą dieną, po pusryčių atvyko tą patį rytą užsakytas automobilis su vairuotoju ir už sutartą sumą turėjo nuvežti mane iki Jebel Akhdar (Žaliojo kalno), o vėliau iki Jebel Shams (Saulės kalno). Diena buvo apniukusi, tačiau nelijo, kol kas. Patraukėme į kalnus. Kiek pavažiavus Jebel Akhdar link yra patikros postas, pro kurį praleidžiami tik keturiu varomų ratų automobiliai, nes kelias yra labai status. Čia matyti ir daug paliktų nuomotų automobilių, kai atvykę toliau bando tranzuoti, kad pakilti į viršų. Ir iš tiesų kelias vingiuotas ir nuolatos kyla aukštyn. Pakilus kiek aukščiau, galima matyti nemažai viešbučių, kaimelių, karines bazes, slėnius, po lietaus atsirandančių upių akmenuotas vagas. Vairuotojas stodavo vietose, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai, o važiuojant didelę kelio dalį dengė toks rūkas, kad kartais buvo neįmanoma net kelio normaliai matyti. Ant šio kalno yra ir keletas trekingo maršrutų, taigi būna atvykstančių ant kalno, o po to keliaujančių šlaitais tolyn. Šiandien tokios minties aš neturėjau, kadangi reikėtų planuoti papildomas bent porą valandų, o pasigrožėjus debesyse ar rūke skendinčiais vaizdais, reikėjo leistis žemyn. Kelias yra labai vingiuotas ir status, tai leidžiantis žemyn galima matyti specialiai padarytas keletas kelio atšakas nelaimės atvejams, kai sudega stabdžiai – pabėgimo juostas. Tose vietose arba padaryti savotiški kalneliai prarasti greičiui, yra puri kelio danga ir galiausiai plastikinės statinės. Poroje matėsi jos buvo panaudotos. Nusileidę žemyn sukomės kito kalno link ir praėjus ne per daugiausiai laiko kelias vėl pradėjo kilti gana stačiu šlaitu aukštyn, be to buvo labai vingiuotas. Galima sakyti išvien serpentinai. Fotografuoti ir filmuoti buvo sudėtinga, nes tikrai nesinorėjo išpilt mašinos lango ar atbula ranka su telefonu šerti per veidą vairuotojui jį išjungiant. Jo dar reikia iki kalno viršūnės. Žiūrint kai kurią filmuotą medžiagą net akis suvesti būna sunku, nes ranka vis makalavosi. Geriausia stebėti tokius vaizdus yra gyvai. Paskutinieji apytiksliai aštuoni kilometrai yra žvyrkelio ir akmenų. Taigi čia taip pat reikėtų atvykti tam tinkamais automobiliais. Paskutinė stotelė – Didžiojo kanjono panorama. Šį kartą vaizdas buvo debesuotas, tačiau matėsi milžiniškas kanjonas ir skardžiai. Palei kraštus reikėtų eiti labai atsargiai, nors žiūrint į ožkas, atrodytų vieni niekai. Viena jų labai mielai pozavo, kol nusitaikiau ir padariau keletą kadrų. Kita, tuo metu, puotavo plastikiniame maišelyje, nes jame buvo kažkieno pikniko likučiai. Tokių pozuotojų yra ir daugiau, o važiuojant pakeliui kai kurios jų ramstė pakelės medžius, bandydamos prisitraukti prie medžių žaliosios dalies. Nelaipiojo jos čia medžiais kaip kad marokietės, bet matėsi, kad aukščiau esantys lapai jas viliojo labiau nei apatiniai. Vaizdas į kanjoną ir panoraminė aikštelė buvo paskutinis planuotas taškas šiandiena ir kelias valandas tryvojęs lietus neišlaikė, ir pradėjo lyti, todėl pats laikas buvo važiuoti į ant šio kalno esantį viešbutį. Iš visų kambarių atsiveria vaizdai į kalnus, kurių niekas neužstoja. Namukuose yra visi patogumai, švarūs patalai, o viešbutis siūlo vakarienę ir pusryčius. Pradžioje dar planavau pasivaikščioti aplinkui, bet įsismarkavęs lietus pakeitė planus ir teko būti kambaryje. Geru oru yra kur pasėdėti lauke prie kiekvieno namuko arba pavėsinėse. Yra taip pat kavinė su keliais kleckais, kava ir arbata, yra įrengtos ugniavietės. Labiausiai džiuginęs dalykas čia buvo tyla.
Rytas išaušo be lietaus, bet debesuotas, matėsi ir gana žemai besiblaškančių debesų. Vis tik kalnas trijų kilometrų aukščio. Sprendžiant į kurią šalies pusę man dar nuvažiuoti, tuo pačiu reikėjo susišaudyti pakeleivingą mašiną, kad nusileisti nuo kalno. Iki čia tikrai nė vienas taksi nevažiuos. Štai čia vėl pasimatė Omanui būdingas ne tik svetingumas, bet ir paslaugumas, pagalba. Netrukus su omaniečiais leidausi nuo kalno, nes jie kaip tyčia važiavo į Nizwa miestelį, kuriame planavau jau sėsti į taksi. Šiandienos kelionės tikslas – dykuma, smėlynai, kopos ir nakvynė stovykloje. Leidžiantis nuo kalno paaiškėjo, kad mano pavežėjai turi planų iki važiuojant į Nizwa ir viena to plano dalis buvo Bahla fortas – tas, į kurį nenuvažiavau vakar dėl lietaus, o šiandien čia jau saulė žeme ridinėjosi kaip niekur nieko. Bala nematė, kad nevažiuos iš karto kur planavau, tačiau važiuosiu ten, kur reikėjo. Bahlos fortas dar didesnis, nei Maskato ir Nizwa fortai. Didingai jis atrodo ir iš išorės, ir viduje. Įėjimo bilietas kainavo tris rialus. Galvojau apibėgsiu greitai, bet tas greitai buvo apie valandą laiko. Čia tiek kambarių, tiek laiptų, tiek visokiausių praėjimų, bokštų ir užlipimų, o užsikabarojus į viršų siaurais laiptais, atsiveria visos apylinkės. Ir šiame forte galima laipioti stogais. Nusileidus žemyn išėjimo link, buvo pats laikas pradėti nusirenginėt, nes kalno viršuje buvo tik apie vienuolika laipsnių šilumos, o Bahloje visi dvidešimt vienas, švietė saulė ir nebuvo jokio vėjo. Po kurio laiko jau lėkiau dykumos link. Pakeliui sutariau su stovyklos menedžeriu, kad atvažiuos mašina manęs susirinkti nuo greitkelio, kad galėčiau paleisti taksi, o be to išsukus iš greitkelio jau prasideda smėlio ir akmenų kelias, kuris paprastam automobiliui būtų tiesiog neįveikiamas. Lėkėme su vėjeliu, kol atvykome iki stovyklos dykumoje. Viena jos dalis kaip beduinų palapinės – vilnonės sienos, dalis namukų statyta iš šiaudų ir rišamosios medžiagos mišinio ir dalis – mediniai namukai. Mano buvo medinis namukas stovyklos pakraštyje, iki kurio nuvežė smėlyno golfo automobiliu ar panašiu hibridu. Atstumas nėra didelis, bet malonu kai pristato iki laiptų. Terasoje du gultai, kambarys erdvus su milžiniška lova, sofa ir vonios kambariu, o vaizdas pro langą į dykumą. Turėjau šiek laiko pabūti kambaryje, o vėliau manęs laukė pasivažinėjimas smėlio kopomis ir saulėlydis. Vėjas dar labiau stūgavo ir kopos buvo pasišiaušę. Asmenukės tai tokios ir buvo, kad vaipymasis prieš saulę persimaišė su smėlio ryjimu ir bandymu išmirksėti iš akių. Vis galvojau prasidės smėlio audra ar susiturės, nes beliktų sėdėti kambaryje ir vis tiek ryti smėlį. Vairuotojas pasitaikė iš smagiųjų: laidomės nuo stačių šlaitų, čiuožėme šlatais ir lėkėme ant kopų. Buvau labai jau to pasiilgęs – lakstymo po kopas. Nusileidus saulei grįžau į stovyklą. Smėlis byrėjo iš visur, iš kur tik įmanoma pagalvoti, kad jo gali būti. Krapštyk nekrapštęs, kai vėjas jį ir toliau neša. Po kiek laiko prasidėjo vakarienė: salotos, šalti užkandžiai, keliais būdais paruošta vištiena, jautiena ir kupranugario mėsa, troškiniai. Po vakarienės dalis pajudėjo rūkyti kaljano, kiti į vakarinius safarius ir žvaigždžių stebėjimą, danguje ryškiai švietė gulintis mėnulis ir netoli jo įsitaisiusi ryški žvaigždė. Vėjas ir toliau stūgavo. Kaip gerai kambaryje, kai už lango šėlsta vėjas. Rytoj jau reikės grįžti į Maskatą. Besvajodamas prisiminiau dienos juoką. Nepasivarginau įspėti viešbučio Maskate, kad kelioms dienoms išvažiuoju, tai šiandien jau sunerimo, kad manęs porą dienų nematė ir paklausė ar man viskas gerai. Išsiunčiau savo žavingą gyvo ir sveiko nuotrauką saulėlydžio dykumoje metu, kaip įrodymą, kad rašau aš. Palinkėjo sėkmės keliaujant. Toks tas Omanas – svetingas, rūpestingas, malonus, švarus.