Margirio kelionės

Saudo Arabijos plotas yra didelis ir didžioji teritorijos dalis yra dykumoje. Tačiau dykumoje galima rasti oazių ir vešlios žalumos slėnių. Šiandien nuvažiuota nemažai kilometrų Tabuko miesto apylinkėse, netoli kurio vystomas vienas didžiausių Saudo Arabijos futuristinio gyvenimo projektų – Neom. Jau galima matyti ruošiamą dirvą, tiesiamus kelius ir t.t. Pirmoji šios dienos kelionės dalis buvo Wadi Disah. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis. Šiame slėnyje žaliuoja palmės, yra nedideli sodai ir girdėti daugybės paukščių balsai. Šį slėnį galima įveikti tik pėsčiomis arba visureigiu. Paprastu automobiliu nepravažiuojama. Dar neįvažiavus į patį slėnį, o tik leidžiantis jo link, vaizdai buvo užburiantys: įvairiausių formų kalnai ir jų šlaitai, kurie yra pačių įvairiausių rudos spalvos atspalvių ir galiausiai vingiuotu keliu nusileidžiama iki smėlio. Aplinkui esančios tarsi akmens sienos saugo apačioje esančią kol kas dar nykesnę augmeniją, kurios didžioji dalis yra krūmynai ir spygliuoti medžiai. Tačiau pavažiavus keletą kilometrų įvažiavome į tarpeklį. Man tai priminė vieną filmą, kai netikėtai už uolų pasimato pasislėpusi oazė. Galvos nespėjau sukioti į visas puses, o dar reikia ir nuotraukas daryti. Buvo puiki kaklo mankšta. Kas galutinai pribloškė, tai vaikštantys žmonės, kurių darbas yra rinkti šiukšles, taip pat buvo matyti nemažai šiukšliadėžių ir konteinerių. Užtat ir matyti švara. Lėtai judėjome toliau smėliu ir vandeniu (čia teka nedidelis upelis), kol prasibrovę pro vandens žolių sieną pasiekėme kitą slėnio pusę. Bendras slėnio ilgis yra apie 25 km. Išvažiavę į asfaltuotą kelią judėjome gilyn į dykumą. Važiuodami pukiais keliais šiandiena pasiekėm nemažai gamtos objektų, kurių dalis yra ir istoriniai su nabatėjų bei anktyvojo islamiškojo periodo įrašais. Pačios įvairiausios formos ir kontūrai keitė vienas kitą ir matomas gamtos artistiškumas nuolat stebino ir žavėjo. Pavakare privažiavome vieną ir labiau paslėptų vietų – keliasdešimtis centimetrų pločio tarpeklį. Pradžioje įvažiavome visureigiu, po to ėjome pėstute, tada jau tik buvo įmanoma eiti pasisukus šonu ir galiausiai reikėtų ropoti, bet pasisukus šonu. Na tokiais gimnastikos pratimais užsiimti nenorėjau, nes būtų sunku už kojų ištraukti mane pastrigusį. Toks praėjimas tęsiasi keliasdešimt metrų. Platesnėje dalyje galima buvo matyti uoloje įrengtas kilpas, kurios naudojamos kopimui į viršų. Ši vieta labai priminė siaurą praėjimą iki Petros antikinio miesto iždinės, o visos apylikės Wadi Rum vietovę Jordanijoje, tačiau Wadi Rum slėnis yra žymiai mažesnis savo plotu. Formų ir siluetų paieška šiandien baigėsi prie arkos. Tikrai ne paskutinis kartas, kada aš čia lankausi, nes dar yra daugybė nematytų vietų tiek dykumos gilumoje, tiek pakrantėje. Šiandien man visa tai rodė puikiai apylinkes pažįstantis ir iš čia kilęs žmogus, kuris žino kiekvieną regiono lopinėlį. Nuovargis didelis nes įspūdžiai liejasi per kraštus ir dažnose nuotraukose neatsispindi tikrasis vaizdas.
Rytoj laukia kelionė tolyn.