Saudo Arabija. Raudonosios kopos

Šią naktį vėl išsimiegoti nepavyko dėl keleto priežasčių: kaip tyčia nuėjau gult vėlai, viešbutyje kaimynai pasitaikė ypač triukšmingi ir dar keltis reikėjo anksti. Taigi ryte atsikėliau kaip pritrenkta musė ir ketvirtą ryto jau buvau viešbučio kieme, kad ramiai sulaukti uberinės mašinos ir nuvykti laiku į oro uostą. Išvykimo salė erdvi, orientuotis paprasta. Svarbiausia stebėti kurie įėjimai yra skirti kurioms oro linijoms (A, B, C, D). Ten, kur išleidžia automobilis, yra oro linijų logotipai. Aš vadovaujuosi taisykle, kad registraciją skrydžiui geriausia pasidaryti internetu iš vakaro, jei yra tokia galimybė ir tuomet oro uoste lieka tik atiduoti lagaminą. taip padariau ir šį kartą. Visi darbuotojai, su kuriais teko persimesti bent keletu žodžių, kalbėjo angliškai. Jaučiamas paslaugumas, bet ne įkyrumas. Kadangi yra net keletas praėjimų tarptautinių ir vietinių išvykimų link, o kai kurie jų buvo uždaryti, tai oro uosto darbuotoja maloniai nurodė kur eiti toliau. Nusileidus eskalatoriumi ir tik spėjus porą kartų pasukioti galvą, kad rasti kurioje pusėje laipinimo vartai, kita darbuotoja iš karto paklausė ar galėtų padėti. Na aš vėl su savo stereotipais laukiau chaotiško laipinimo proceso, bet viskas kaip sviestu patepta ir greitai, tačiau stereotipai atsipirko lėktuve 😀 Chaosas užimant vietas, grūdant rankinį bagažą į lentynas, keičiantis vietomis po keletą kartų. Beje šis kompanijos Flynas lėktuvas buvo valdomas kompanijos Avion Express Malta, tai ir visos įgulos tik viena stiuardesė kalbėjo arabų kalba. Ir tai nesukėlė nei pasipiktinimo bangos, nei skundų, nei dar kažkokių nesusipratimų. Skrydis tai vidinis šalyje. Skrydis puikus ir patogus. Po valandos ir dešimties minučių jau leidausi sostinės Rijado oro uoste, užtrukau labai nedaug kol pasiėmiau bagažą ir jau ėjau lauk pro duris. Viskas dėl to būtų gerai, bet po Džedos 28 laipsnių šilumos, Rijado 13 laipsnių šiluma nė kiek nedžiugino ir teko išsitraukti rūbų atsargas. Viešbutį Rijade bandžiau rinktis tokioje vietoje, iki kurios būtų netoli važiuoti iš oro uosto, patogu nuvykti iki paėmimo į ekskursijas vietos ir ne per toliausiai nuo miesto centro. Miestas būtų pakankamai nedidelis jeigu žmonių dauguma gyventų daugiabučiuose, o čia absoliuti dauguma – privatūs namai arba uždari gyvenamieji kompleksai. Taigi miesto plotas yra didelis, atstumai dideli, o aukšti pastatai kol kas tik centre. Išėjus iš oro uosto Uberio, Careem ir kitų ne taksi paslaugų automobilių paėmimo vieta yra dešinėje pusėje ir aiškiai išskirta ženklais (logotipais). Einate ten ir laukiate savo automobilio, bet svarbiausia nesusivelti, nes jau laukia eilutė automobilių, kurie nei taksi, nei uberiai ir lyg nelenda į akis su savo paslauga, bet susivėlus tai kainuotų kiek man netikras uberis Džedoje. Dar prieš kelionę buvau skaitęs, kad uberinio automobilio oro uoste reikia laukti iki keliasdešimties minučių, tačiau man nei oro uoste taip nebuvo, nei vėliau mieste, tad netruku po užsakymo jau judėjau viešbučio link. Šiandien buvau suplanavęs ekskursiją į pasaulio kraštą. Tai viena išskirtiniausių vietų netoli Rijado – daugiau nei šimto metrų aukščio skardis, ant kurio būnant iš tiesų galima pasijausti tarsi esant pasaulio krašte. Kad praplėšti akis ir neužmigti kur pakeliui, viešbutyje išgėriau dvigubą dozę kavos ir jau judėjau susitikimo vietos link, kuri yra prie vieno iš prekybos centrų. Ne piligriminis turizmas čia dar nėra išvystytas, tai tokio dalyko, kaip paėmimas į ekskursiją iš viešbučio tiesiog nėra. Vėliau dar ir pastebėjau, kad atvykusių turistų į ekskursiją buvo tik keletas, o likę yra čia gyvenantys ir dirbandys užsieniečiai arba apskritai vietiniai gyventojai. Kadangi paėmimo vieta yra prekybos centro parkingas (buvo nurodyta prie kurio išėjimo tinkamės, nes antraip, prie kokių keturių akropolių dydžio prekybos centro, vieniems kitus rasti būtų sunkoka), tai bandžiau akimis pagauti kur surinkėjai, kai tuo pat metu trys moterys angliškai paklausė ar aš ieškau susitikimo vietos. Paaiškėjo, kad jos taip pat vyks drauge ir nenorėjo pasimesti, kad nevėluotų. Susirinkome parkinge. Kas atvyko savo automobiliais, kas kaip ir aš – uberiu ir sėdome į ekskursinius visureigius. Taip gavosi, kad atsidūriau viename visureigyje su firmos savininku ir su tom trim moterim, kurios atvykę iš Kuveito. Vat ir dar kartą akis pasvilino stereotipas, kad šiukštu negalima viename automobilyje būti su moterimis jei nesieja giminystės ryšys. Kiek vėliau paaiškėjo, kad ekskursija į pasaulio kraštą šiai dienai buvo atšaukta dėl oro sąlygų, todėl tikslas buvo pakeistas į Raudonąsias kopas. Puiku. Šias kopas norėjau kaip sykis aplankyti kitą dieną. Bendraudami, juokdamiesi ir klausydamiesi muzikos atvykome iki stovyklos, kuri įkurta savininkų ne tik sustojimui prieš vykstant į kopas, bet čia galima ir šiaip atvykti praleisti vakarą. Na o mes turėjome progą išbandyti taiklumą mėtant smiginio strėlytes į balionus, bandant teniso kamuoliuku numušti lėkštes, ar oriniu šautuvu pataikyti į taikinį. Šautuvo reikalai man sekėsi prasčiausiai, bet gerai tai, kad niekam į sėdimąją neįsegiau šovinio. Šaudydami ir bandydami numušti lėkštes, pradėjome bendrauti tarpusavy, aiškintis kas iš kur atvykę. Buvau vienintelis lietuvis, drauge buvo Kuveito, Libano ir vietiniai turistai, taip pat vienos privačios mokyklos moksleiviai. Galėjome kiek širdis geidžia imti užkandžių, šviežių datulių, arabiškos geltonos spalvos kavos. Pasistiprinę visureigiais pasiekėme kopas. Čia prasidėjo smėlėtoji dalis. Nė kiek nevaržomi snieglentėmis leidomės nuo kopos, pakaitomis buvom vėžinami bagiu ir visureigiais. Smėlio buvo pilna visur, geros emocijos liejosi per kraštus, o man mano stereotipai dar porą kartų stuktelėjo per galvą. Čia nebuvo jokio chaoso norint palakstyti bagiu ar visureigiais, ar norint nusileisti snieglentėmis. Trumpai tariant kokie 98 procentai ekskursantų buvo arabiškų šalių atstovai, bet jokio lipimo per galvas, visuomet pasiūlymas išbandyti vieną ar kitą pramogą drauge. Kas yra susidūrę su ilgesniu laiko praleidimu arabiškuose kraštuose, tas mane supras ką turiu omeny.
Kupini teigiamų emocijų saulei nusileidus grįžome į stovyklą. Vėl galėjome užkandžiauti gerti arbatą kavą, bendrauti, pramogauti. Buvo jau įjungti dujiniai šildytuvai. Visi smagiai leidome laiką, vyrai ir moterys šalia, o ne atskiruose kampuose. Galiausiai mus pakvietė vakarienės didelėje palapinėje. Vėlgi remdamasis savo nemaža patirtimi, tikėjausi paprasto maisto nes juk ekskursija, tačiau vidinis balsas man dėjo gerą niuksą užėjus į palapinės vidų. Įvairus, skanus maistas, švara, tvarka. Sėdome kas kur prie stalų ir bedravome. Vietiniai žmonės sakė, kad dar prieš keletą metų mes taip drauge nesėdėtume kaip dabar. Smagu kai keičiamasi į gerąją pusę. Po vakarienės dar kurį laiką pabuvome ir po to mus parvežė iki susitikimo vietos. Po visų vojažų, pradžioje prie šildytuvų, o po to ir automobilyje stengiausi nenulūžti. Šį kartą registracija viešbutyje užtruko neilgai ir galėjau džiaugtis patalais. Kitą dieną tikiuosi pasiekti pasaulio kraštą.

Labos nakties visiems


Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.