Margirio kelionės

Šį rytą kėliausi kiek vėliau, nei įprasta paskutiniu metu. Dar vakar stebėjau šios dienos prognozes, kurios grasino lietumi ir ganėtinai žema temperatūra, tačiau mane užtikrino, kad šios dienos ekskursija tikrai įvyks. Staiga lauke pasigirsta griaustinis ir smarkaus lietaus garsai. Net nebandžiau atitraukti aklinai užtrauktos užuolaidos, kad nesinervuoti. Šiandien aš būtinai turėjau pasiekti tikslą – pasaulio kraštą. Vis dar nesibaigiant lietui, dar kartą parašiau organizatoriams ar viskas tvarkoje ir buvau užtikrintas, kad tikrai taip. Nuo to kažkodėl nė kiek nepalengvėjo, bet važiavau į susitikimo vietą prie to paties prekybos centro kaip ir vakar. Nuvažiavau kiek ankstėliau, kad įkišti nosį į patį prekybos centrą ir pažiūrėti kokia ten magija vyksta. Be jokios abejonės jokios magijos ten neradau, o elementarų prekybos centrą su žymiais ir nelabai žymiais prekinių ženklų pavadinimais. Ore tvyrojo malonus smilkalų kvapas, nes jų čia ne viena parduotuvė, kaip ir rytietiškų kvepalų. Kadangi buvo laiko, o lauke buvo šaltoka ir vis dar bandė lyti, tai kelis ratus apsukau viduje stebėdamas žmones ir parduotuves. Vaikščiojo visi kas sau nei klykaudami, nei lakstydami, grojo rami muzika ir supratau, kad užsupas šitos ramybės jau beveik vėluoju į susitikimo vietą. Lauke buvo matyti tik keletas žmonių, kurie galėjo būti šios dienos pakeleiviai ir pasirodo neklydau. Vienas jų atvykęs iš JAV, o kitas iš Japonijos. Stovėjimo aikštelėje susimedžiojome visureigius. Galėjau mandravoti, nes ekskursijos organizatorių veidai jau buvo pažįstami. Protarpiais vis dar smarkiai lijo ir matomai dėl šios priežasties atkrito kai kurie ekskursantai, nes iš 17 turėjusių važiuoti ir buvusių paruoštų 4 visureigių, likome tik aštuoniese su dviems visureigiais.
Lyjant lietui važiavome miestu, buvo matyti naujieji ir vis dar statomi dangoraižiai,daugybė prekybos centrų kavinių, gyvenamųjų namų, iš visų pusių matėsi sparčiai besikeičiančio ir modernėjančio miesto vaizdai. Išvažiavus iš Rijado lietus kiek aprimo, o po kurio laiko ir visai praėjo. Buvo kiek pankiukę, tačiau ant kelio nesimatė, kad būtų čia lyta. Prieš išvažiuojant iš pagrindinio kelio į dykumą, stabtelėjome degalinėje. Čia norėjau nusipirkti kokį užkandį, nes šiandien dar taip ir neradau progos pavalgyti. Na kokia gali būti parduotuvė dykumoje ir gana atokioje vietoje. Atrodytų, kad trys snikersai, kola ir vanduo su cigaretėmis, tačiau gerokai klydau. Be abejo gaivieji ir visokie burbuliniai gėrimai, pilna visokiausių užkandžių, riešutų, šiaip stovyklavimo reikmenų, higienos priemonių ir t.t. Normalus nedidelis marketukas. Buvau prisiskaitęs ir prisiklausęs čia keliavusių, kad sudėtinga atsiskaityti kortele ir reikia būti pasiruošusiems, ir t.t. Na nežinau kaip jiems nepasisekė, bet net mažiausiose parduotuvėse iki šio momento niekur nebuvo problemos atsiskaityti kortele. Jokių braukymų ar slaptažodžių įvedinėjimu, o paprasčiausiu bekontakčiu būdu. Arba akmuo į tokių rašytojų daržą, arba jiems nepasisekė. Praktiškai nuo šio momento ryšio su pasauliu beveik neturėjome, greitai išsukome iš asfaltuoto kelio ir jau važiavome arba lėkėme smėlynais. Jausmas taip lekiant puikus, bet bendrakeleivis iš JAV pastebėjo ir suprato iš kur specifinės žymės ant durelių iš vidaus ir sėdynių – jas paliko keleiviai, nagais įsikirtę į sėdynes ar dureles. Smagiai su vėjeliu judėjome pasaulio krašto link, nes tikslas buvo ten palydėti saulę. Pakeliui buvo matyti keletas lengvųjų automobilių, kuriais turistai savarankiškai vyksta iki tikslo. Mano manymu pasirinkimas dvigubai neteisingas. Visų pirma reikėtų važiuoti visureigiu, nes normalaus kelio nėra ir net visureigio dugnu būna dažnai pasiekiami akmenys. Kita priežastis yra ta, kad prarandama safario pojūčio galimybė. Taupyti reikėtų protingai, o ne iš principo. Saulei jau beveik visai paiekus horizontą atvykome į pasaulio kraštą. Prieš daugybę milijonų metų tai buvo jūros dugnas ir judant žemės plokštėms kilo kalnai, radosi slėniai. Taip pakilo kelių šimtų kilometrų ilgio skardis. Atvykus iki čia, kelio žemyn nėra ir taip atsirado pavadinimas Pasaulio kraštas. Palikę visureigius ant skardžio dar turėjome paėjėti kelis šimtus metrų iki išsikišimo, kuris tarsi dar labiau išsikiša nuo paties skardžio. Norisi dairytis į visas puses, visur fotografuoti ar filmuoti, bet reikia žiūrėti ir po kojomis, kad nenugarmėti žemyn. Be to buvo gana smarkūs vėjo gūsiai, tai arti krašto šiukštu nereikia. Įspūdis čia įspūdingas 🙂 nes dalis horizonto skendėjo migloje, taičiau tiek kairėje, tiek dešinėje pusėje buvo galima matyti visą pasaulio kraštą. Žmonių buvo nedaug. Gal dalį išgąsdino lietus Rijade, bet dar ir geriau, nes šis pasaulio pakraštys buvo tik mūsų. Nusileidus saulei grįžome į visureigius ir važiavome olos link. Atvykus prie olos ir pamačius įėjimą į ją tapo aišku, kad čia dykumoje tamsoje vaikščioti pasišvilpaujant ir nepasišvietus yra pavojinga. Na nebent būtų mėnulio pilnatis ir viskas aplinkui puikiai matytųsi. Įrengtomis kopėčiomis nusileidome į neįprastai šiltą olą. Iš pradžių ji pasirodė pakankamai nedidelė, tačiau pradėjome eiti siauru ir žemu tuneliu gilyn. Matėsi įvairūs kristalai ar druskos, visur aplinkui skraidė šikšnosparniai. Kažkokio mistiško filmo ar net siaubiako dalis. Tik nebuvo jokio klykavimų, o išjungus žibintuvėlius galima buvo girdėti ir justi kaip šikšnosparniai lakioja aplink. Keliaudami visureigiais toliau prigavome dykumos ežį, kuris taip ir liko nelabai supratęs ko mes iš jo norėjome. Laikas pralėkė labai greitai, o dar turėjome pavakarieniauti. Pasiboviję prie ežio pamatėme, kad mūsų visureigio ratas liko be oro. Nelabai linksma vidury dykumos kai jau tamsu. Ir vėl pagalvojau apie tuos keliautojus lengvuoju automobiliu, kurie ant prasto kelio keitė ratą. Vairuotojas laikinai sutvarkė ratą, kad galėtume nuvykti iki artimiausios degalinės (tos pačios, kurioje sustojome prieš išvažiuojant iš normalaus kelio) ir joje sutvarkyti ratą. Tamsoje važiuojant greitkeliu į Rijadą galvojau mašiną prarysiu bežiovaudamas, nes jautėsi ir nuovargis, ir daug įspūdžių, o dar laukė vakarienė. Šiandien vakarieniavome viename iš tradicinių restoranų, kuris iš išorės atrodo kaip nedidelė pilaitė, o viduje yra keletas kiemelių su daugybe durų ar atskirų vietų prisėsti su užtraukiamomis užuolaidomis. Taip yra daugiau privatumo. Mes vakarieniavome viename iš kambarių. Puikus maistas iš tiesų. Pasidalinę įspūdžiais ir nuotraukomis visi patraukėme savais keliais. Buvo įdomu pabendrauti ne tik su atvykusiais į šią šalį, bet ir su čia vietoje gyvenančiais ekskursijos dalyvais. Gerokai po vidurnakčio jau drybsojau lovoje. Kitą dieną laukia naujas nuotykis Rijade.