Kelionė “Rytų Ekspresu“ Turkijoje

Į šią kelionę traukiniu norėjau vykti jau senai, tačiau vis atsirasdavo kokia nors priežastis, dėl kurios nevykdavau. Ir štai, šiemet mano noras išsipildė. Iš tiesų buvo netgi iš keleto variantų. Senoji Rytų ekspreso versija su dalimi sėdimų vietų ir dalimi miegamų keturviečių kupe, ir naujoji turistinė versija, kuri siūlo tik miegamuosius kupe. Koks gi tarp jų skirtumas. Paprastasis variantas, pasirenkant sėdimas vietas kainavo 68 Turkijos liras. Pirkimo metu tai buvo apie 5€, miegamosios vietos kainavo virš 80 Turkijos lirų – apie 7€. Kadangi jau nuo seno gauti vietas miegamuosiuose kupe yra ne pati lengviausia misija, tai nusipirkome krėslus su mintimi pasikeisti jei pagausime lovas. Turistinis variantas tuo tarpu kainavo 1300 Turkijos lirų. Paprastasi Rytų ekspresas važiuoja apie 26 valandas su trumpais sustojimais, o turistinis važiuoja virš 30 valandų su keletu ilgesnių sustojimų miestuose, kad keleiviai galėtų leistis į papildomas ekskursijas. Abu traukiniai kursuoja tarp Ankaros ir Karso miesto.
Kelionė prasidėjo skrydžiu iš Antalijos į sostinę Ankarą anksti ryte, nes turėjome ir papildomų planų. Šiuo metu vyksta lietuvės menininkės Ingos Šimonytės Deniz asmeninė darbų paroda, kurioje pavyko apsilankyti. Taip pat norėjome apsilankyti LR ambasadoje ir susipažinti su naujuoju LR ambasadoriumi.
Jau buavu minėjęs, kad pirkome sėdimas vietas traukinyje su mintimi pasigaudyti ir miegamas. Tai nusileidus lėktuvui sostinėje, geležinkelių bilietų rezervavimo svetainėje radome laisvų kupe mūsų traukinyje. Valio! Ilgai nelaukę mes jau turėjome miegamas vietas. Diena praėjo puikiai ir vakare išvažiavome bene labiausiai instagram socialiniame tinkle, čia Turkijoje, vaizduojamu traukiniu į Turkijos Šiaurės Rytus, šaltį ir nuotykį. Ryte viskas aplinkui buvo balta arba labai balta. Gamta ir miestai skendėjo sniege, buvo daug užšąlusių upių ir likę tik srauniausios. Kadangi važiavome kalnuotomis vietovėmis, tai lindome per daugybę trumpesnių ir ilgesnių tunelių. Keletas ilgesnių sustojimų ir daugybė trumpesnių leido suprasti, kad mes vėluosime atvykti į Karso miestą ir galiausiai, vėluodami daugiau nei tris valandas, apie vidurnaktį pasiekėme tikslą. Iki viešbučio nuėjome pėsti, nes buvo visai netoli. Kaip keista bristi per pusnis, eiti ledu Turkijoje. Viešbutyje sutarėme iš karto dėl taksi kitai dienai, kad nuvažiuoti iki planuotų aplankyti vietų. Pagaliau buvo dušas ir normalios lovos. Kitą dieną laukė tolimesni nuotykiai.
Ankstų kitos dienos rytą papusryčiavę išvažiavome Ani Harabaleri link. Ani – Arpačiaj upės vingyje buvusio Pakradunų dinastijos armėnų valdovų sostinės griuvėsiai. Čia likę bažnyčių, katedros griuvėsiai, turgaus ir rūmų fragmentai, dalis gynybinės sienos ir mečetė. Vis dar atliekami archeologiniai tyrimai. Esu šioje vietoje buvęs rudenį ir ji man tuomet pasirodė labai niūri, tačiau šiuo metu buvo gausu sniego ir kiek akys mato visur balta. Įspūdis neapsakomas. Buvo atvykę nemažai turkų ekskursinių grupių ir nors spaudė šaltukas, tačiau šviečiant saulei visiškai nebuvo šalta. Termosuose dar buvome atsivežę kavos, tai įsitaisę gražioje vietoje mėgavomės ne tik vaizdais. Išbudinę prisnūdusį taksistą, leidomės Čildir ežero link, nes žiemos metu ant ledo galima pasivažinėti arklių traukiamomis rogėmis. Kai atvykome, tai visi jie buvo uždangstyti kilimais ar dekiais, kad nesušaltų, nes didžioji pramogautojų dalis dar tik turėjo atvykti. Iš tiesų pirmą kartą gyvenimą lėkiau arklio traukiamomis rogėmis per užšąlusį ledą. Tikrai smagu, bet tuo metu buvęs 29 laipsnių šaltis ir vėjas gynė lauk. Taip pamažu grįžome į Karso miestą, kuriame jau pėstute aplankėme pilį ant kalno, buvusias bažnyčias, virtusias mečetėmis ir senąsias gatveles, kuriose įsikūrę carinės Rusijos laikotaprį menančiais pavadinimais (ir to laikmečio statybos pastatuose) kavinės ir restoranai, sūrio ir medaus parduotuvės. Mus beveik visą laiką lydėjo didžiuliai miesto šunys. Jautėmės nuo kažko apsaugoti. Apskritai Karsas yra garsus sūriais ir medumi, todėl vos ne pusė visų parduotuvėlių tuo užsiima. Matosi daug yra pakuojama dėžių, kurios vėliau iškeliauja po visą šalį. Keliose tokiose parduotuvėlėse ir apsilankėme. Kainos pasirodė gerokai atsilikę nuo nūdienos Turkijos kainų, todėl pasiėmėme savininkų kontaktus, kad būtų galima atsisiųsti tam tikrų produktų. Esant tokiam šaltam orui daugelis parduotuvių užsidaro ganėtinai anksti ir lieka dirbti tik keletas, todėl dar sočiai pavagėme viename restoranų ir keliavome į viešbutį. Kitą dieną laukė skrydis per Stambulą namo.
Kitos dienos rytas prasidėjo ankstyva žinute nuo avialinijų, kad dėl rūko pusantros valandos yra atidedamas skrydis. Nuvykus į oro uostą pasirodė, kad skrydis atidėtas dar kartą ir paskui dar kartą. Galiausiai pakilome ir Stambule turėdami tik 20 minučių persėdimui, oro uostu pralėkėme iki kitų vartų.
Šios keletas dienų pralėkė labai greitai, bet buvo kupinos nuotykių, isteriško juoko, įspūdžių, šalčio, sniego, mielų milžiniškų šunų ir sūrio.
Kovo mėnesį laukia dar viena trumpa, bet įdomi kelionė Turkijoje


Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.