Tai buvo beveik savaitę laiko trukusi kelionė, prasidėjusi jūros lygyje ir pasiekusi kulminaciją beveik 5137 m aukštyje. Vidury vasaros reikėjo pasirūpinti palapine, kuri tinkama žemoms temperatūroms, tokiu pat miegmaišiu, šiltais rūbais, tinkamais batais ir daugybe kitų smulkmenų, kurių kelių tūkstančių metrų aukštyje parduotuvėje nenusipirksi. Viskas turėjo tilpti į sportinę tašę ar kuprinę, kuri būtų tinkama užversti mulams ant kupros. Taigi, Antalijos oro uoste dėvint kuo mažiau rūbų, nes lauke virš 40 laipsnių, tašėje buvo sudėti patys šilčiausi rūbai.
Kelionės laukiau su nekantrumu, kadangi nesu dažnas laipiotojas tokio aukščio kalnais, o šis – aukščiausias šalyje. Skridome iš Antalijos į Vano miestą, tuomet keletą valandų važiavome iki Doubajazit (Doğubayazit) miesto pirmai nakvynei. Buvau šiame mieste jau nebe pirmą kartą ir vėl apėmė jausmas tarsi atvykus į kitą šalį. Iš tiesų labiau priminė Egipto miestų ne centrinius rajonus ir tuo momentu supranti kokia Turkija yra įvairi tiek keliaujant iš vakarų į rytus, tiek iš šiaurės į pietus.
Kitą dieną prasidėjo jau rimtesnė kelionės dalis: pradžioje nuvažiavome iki kaimelio kalno papėdėje, už kurio palikome ratuotas transporto priemones, daiktai buvo sukrauti ant mulų, o mes iki stovyklos 3200 m aukštyje jau ėjome pėstute. Ši kelio atkarpa nėra pati sudėtingiausia ir labai gerai apsiprasti su ėjimu, tempu, galima pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Žmonių šiuo metu kopiančių į Ararato kalną yra labai daug ir pastoviai kildami sutikdavome vis kitas grupes žmonių, kurie jau leisdavosi žemyn. Jų veiduose matėsi nuovargis ir džiaugsmas vienu metu, o mums dar eiti ir eiti. 3200 m aukštyje esanti stovykla įsikūrusi gražioje vietoje, tačiau vėjo gūsiai darbavosi iš peties ir po dvidešimties metų pertraukos statant palapinę reikėjo gerokai paplūšėti iš peties kol ji įgavo reikiamą formą ir buvo tinkama nakvynei. Keletas akmenų parėmimui, matrasai paminkštinimui ir migis paruoštas. Yra kas maistą nešasi patys ir pasinaudoja stovykla tik pasistatyti palapinei ir pernakvoti, tačiau mūsų kelionė buvo su maitinimu ir karštas maistas buvo patiekiamas specialioje “restoraninėje“. Naktis buvo praleista apsirengus beveik visus turimus rūbus. Kitas dienas kilome tik aukštyn – kuo toliau tuo lėčiau, nes oras retėjo. Kita stovykla 4200 m aukštyje, nuo kurios atsiveria dar įspūdingesni vaizdai, tačiau aplinka joje daug atšiauresnė. Čia palapines reikėjo statytis kone ant akmenų, pūtė pastovus stiprus vėjas ir nenorint nuskristi kartu su savo palapine, reikėjo joje pridėti daugiau akmenų, be to užsimiršus labai paprasta nugarmėti nuo šlaito. Čia jau naudojomės ir žibintais ant galvų. Nuo šios vietos kalno viršūnė atrodė beveik ranka pasiekiama, tačiau toli gražu.
Viršūnės link, kaip turbūt ir daugelis, pradėjome kopti nakties metu. Šlaitas buvo status, akmenys aštrūs, dideli, o juos staiga keisdavo žvyras ar ledas, be to pūtė gana stiprus ir šaltas vėjas, todėl kojas reikėjo statyti ypač atsargiai nenorint atsisėsti žemiau einančiam ant pečių ar išvis nulėkti į tamsą. Matėsi tik kopiančių žiburėliai ant kaktų ir vaizdas apšviestas prieš pat nosį. Laikas tarsi sustojo ir darant gana dažnus poilsio sustojimus bei tikrinant kokiame aukštyje esame, atrodė, kad ėjome taip ilgai, o nuėjome tiek nedaug. Galiausiai prasidėjo saulėtekis ir pradėjo matytis kas darosi aplinkui, pasimatė ir koks šlaito statumas. Jokių aukščio ligos požymių nejutau, bet tik darėsi sunkiau kvėpuoti ir reikėjo poilsio vis dažniau. Šiam paskutiniam išėjimui buvome jau pasiruošę ir katės nagus, nes kalno viršūnė yra po sniego ir ledo patalu. Matėsi, kad kitiem ne ką lengviau kilti kol galiausiai pasiekiau ištisinio sniego atkarpą ir iki viršūnės liko tik kelios dešimtys metrų, tačiau čia supratau, kad viršūnės šiandien nepasieksiu. Apie save davė žinoti sąnariai ir šąlančios rankos. Buvo lipančių ir kominių, tačiau nesinorėjo likti tik dar viena lentele ant kalno, su pažymėta data, taigi apsisukau ir pradėjau leistis žemyn. Kelias žemyn pasirodė nė kiek ne lengvesnis. Į 4200 m stovyklą grįžau jau beveik keturiom, o žinant, kad po keleto valandų reikės pakuotis ir leistis į 3200 m stovyklą, tai į palapinę praktiškai įkritau. Vėjas jau buvo nurimęs, švietė saulė ir pusiau nusirengęs išsitiesiau palapinėje. Galiausiai grįžus visiems (į viršūnę pakilo tik dalis) ir po trumpo jų poilsio leidomės žemyn paskutinei nakvynei apatinėje stovykloje. Dabar jau į mus – besileidžiančius, daugelis žiūrėjo su pavydu, nes jie dar tik kilo. Ir nors viršūnės nepaliečiau rankomis ar veidu, tačiau užlipau vis tiek aukštai ir trūko nedaug.
Grįžus į Doubajazit buvo labai gerai vėl mėgautis turkiška virtuve restorane, eiti horizontaliu keliu ir nebūti apsirengus visos spintos rūbų ant savęs. Iki grįžimo namo dar turėjome laiko Vano mieste, todėl nuplaukėme iki Akdamar salos, kurioje stovi armėniškoji bažnyčia, apsilankėme Vano kačių namuose.
Dabar gal manęs atgal ant kalno ir neužvarytų, tačiau kitąmet…. Galite jungtis ir jūs.
Margirio kelionės 