Margirio kelionės

Tai vienas populiariausių maršrutų trekingo mėgėjų tarpe. Beje tai yra viena žinomiausių trasų pasaulyje. Likijos kelias – istorinis kažkada buvusio prekybos kelio, ėjusio nuo Fetijos iki Antalijos, pavadinimas.
1999 metais Likijos kelio maršrutą raudonai baltais dažais sužymėjo istorijos mėgėja Kate Clow. Visas kelias paprastai įveikiamas per 40 dienų, tačiau retas kuris eina visą kelią ir paprastai organizuojami žygiai tam tikromis atkarpomis. Prieš porą metų teko įveikti keliolikos kilometrų atkarpą prie Adrasano kaimelio ir Simenos antikinio miesto griuvėsių.
Šiemet buvo pasirinktas skirtingas maršrutas.

Didžioji keliautojų dalis važiavo iš Alanijos, aš įsėdau Antalijoje ir tuomet kalnų keliais važiavome iki Fetijos miesto. Kiek pakilus į kalną prasideda Likijos kelio trasa. Visų penkių šimtų kilometrų vienu ypu įveikti minties tikrai nebuvo, todėl kiekviena diena buvo išdalinta tam tikromis atkarpomis, kad nakvynės būtų nedideliuose viešbučiuose. Juose buvo musų vakarienės ir pusryčiai. Pirmosios dienos maršrutas tęsėsi nuo Fetijos iki Drugelių slėnio – viso apie 14 km. Tai nebuvo pati sunkiausia atkarpa, nors keletą kilometrų reikėjo lipti aukštyn. Tą pirminį nuovargį labai mikliai pašalindavo į Ölüdeniz atsiveriantys vaizdai. Čia sutikome nemažai keliautojų, kurie įveikia tik keletą pirmųjų kilometrų. Tai tiesiog nedidelė pramoga neturint specialios avalynės ir aprangos. Be to galima pasigrožėti tikrai įspūdingais vaizdais. Na o mes keliavome toliau pro kaimelius ir daugybę avilių. Čia jau pro medžių šakas landžiojo debesys, karts nuo karto trumpam sustodavome atsipūsti, puodeliui kavos ar arbatos, užkandžiams, kuriuos nešėmės patys. Žinoma net ir pačiuose mažiausiuose kaimeliuose galima rasti siūlančius arbatą ar giozleme. Vis gi šis kelias yra žinomas ir keliautojų pėsčiomis yra ne vienetai. Aukščiau kalnuose jau galima matyti žemesnių augalų ir krūmų, kupstų, o tolumoje, kažkur apačioje jūrą. Pirmą naktį apsistojome ant šlaito, kuris leidžiasi į Drugelių slėnį. Čia galima rasti ne tik motelių, bet ir kempingų, kuriuose keliautojai pasistatę palapines gali gėrėtis kalnų , slėnio ir jūros vaizdais. Jokios garsios muzikos, maloni vakaro vėsuma ir naminis maistas motelyje. Miegojome nedideliuose mediniuose namukuose, tai dienos nuovargis ir malonus medžio kvapas išjungė labai greitai.

Antrą dieną reikėjo keltis gana anksti, nes devintą valandą jau ėjome antrą atkarpą. Pusryčiai buvo kaip namie. Aš nesu labai pusrytinis žmogus, bet čia neįmanoma buvo nepusryčiauti. Kas žino kas tai yra turkiški naminiai pusryčiai, tai mane supras. Šią dieną buvo ir sudėtingiausia penkių dienų maršruto atkarpa, nes buvo tiek stačių pakilimų, tiek nusileidimų, taip pat ėjimo stačiu šlaitų, kai vienoje pusėje žemyn lekia status šlaitas ir kojas reikia statyti ypač atsargiai. Daug kur yra ne tik laisvai judantys akmenys, bet ir spyglių patalas, ant kurio galima nejuokais paslysti. Tačiau šią dieną aplink supantys vaizdai buvo dar įspūdingesni. Dariau porą vaizdo transliacijų savo instagram paskyroje, kurias galima matyti ir dabar. Kelią lengvino tai, kad dar nebuvo lietaus, tačiau saulė dažnai slėpėsi už debesų. Kelią sunkino užvirtę medžiai ar akmenys. Žiemos metu daugelyje vietų matomai atsiranda kalnų upės. Ėjome nuo Faralya iki Alınca (Alindža), pakeliui palikę Kabak paplūdimį toli apačioje. Paskutiniai pora kilometrų iš dvylikos nueitų buvo sudėtingiausi, nes kilo ganėtinai stačiu šlaitu aukštyn, buvo pilna spyglių ir akmenų. Gerai, kad tai buvo miške ir neplieskė saulė. Atvykus iki motelio nuovargis beveik dingo, nes iš kambario, kuriame apsistojau tiesiog pro langą matėsi jūra. Vakarienė vėl priminė namų maistą. Pasirodo naktį prieš tai mes buvome apsistoję pas šeimininkės seserį. Na ir kaip pasirodysi prasčiau nei sesuo. Saulėlydis ir ankstyvas miegas, kurį nakties metu sutrikdė žaibai, griaustinis ir lietus. Buvo kiek neramu dėl rytojaus kelio, tačiau nuovargis nugalėjo.

Sakoma rytas už vakarą yra protingesnis. Trečios dienos ryte jau švietė saulė ir oras keliavimui rodėsi puikus. Vienai iš motelyje sutiktų keliautojų užsiminėme kurlink eisime šiandien, tai moters akys kiek prasiplėtė, nes po lietaus, pasirodo, reikės kiek pasikarstyti šlaitais. Ir iš tiesų pirmasis nusileidimas buvo su šiokiais tokiais iššūkiais, nes tiek gruntas, tiek akmenys po nakties lietaus buvo šlapi. Gero nakties įvykių pusė ta, kad oras buvo gaivus nepaisant ir šviečiančios saulės. O dar vaizdai vaizdai. Svarbiausia spėti žiūrėti ne tik į šonus, bet ir po kojomis, nes nugarmėti tikrai yra kur ir to pasirinkimas ganėtinai nemenkas. Šioje dalyje buvo daugiau krūmynų, pro kuriuos reikėjo prasibrauti, o tie krūmai tai spygliuoti ir kojas šukavo kaip reikiant. Galiausiai pasiekėme Bel kaimelį, kuriame pradžioje galvojome apsistoti, tačiau kiek pakeitėme maršrutą ir nusprendėme nakvoti Pataroje. Bel kaimelyje praktiškai nėra telefono ir interneto ryšio. Tad atsigėrėme arbatos ir mašina nuvažiavome iki Pataros. Kaip tik tuo metu artėjo saulėlydis, todėl net neužvažiavę į viešbutį kilome smėlio kopų link. Čia esančio kopos labai primena Lietuvos pajūrį, o ir vėjas buvo stiprus, tai tuo pačiu smėliu gerai masažavo kūną. Šiandieną sekėsi tiek su spygliais, tiek su smėliu. Nors ir ne pati sudėtingiausia atkarpa, tačiau įspūdžiai ir ėjimas jau nebe pirmą dieną daro savo. Vakarienė viešbutyje vėl buvo soti ir todėl labai greitai suvystė miegas.

Po gerų pusryčių ketvirtą kelionės dieną pakeitėme maršrutą. Pradžioje planavome eiti nuo Bel miestelio, į kurį dar būtų reikėję grįžti, todėl pasukome kitu keliu ir šios dienos keturiolikos kilometrų žygį pradėjome prie senojo akviaduko. Na argi mes ant jo neužsiropšime. Žinoma, kad taip. Toliau ėjo nelabai sudėtingas kelias kylant tik į nedidelius šlaitus ir vėliau leidžiantis. Kartais einant mišku vaizdai labai priminė Lietuvą, nes nesimatė aplinkui esančių kalnų, o tik medžiai ir ore tvyrantis miško kvapas. Pakeliui sutikome jau ankstesnes dienas sutiktus keliautojus. Kas kurį laiką sustodavome poilsiui, puodeliui kavos ar arbatos, užkandžiams. Likus porai kilometrų iki Pataros antikinio miesto reikėjo nusileisti nuo kalvos, ant kurios vėl pasitiko spygliuoti krūmai, kurie šį kartą šukavo ne tik kojas, bet likusias kūno dalis. Aplink girdėjosi vien oi ir ai, nes jei pasisaugai šakos apačioje, tai būtinai kuri nors įsisegs į rankas ar kėsinsis trinktelt per veidą. Pasibaigus šiam kliūčių ruožui jau buvo ganėtinai platus kelias ir tuomet nusileidome prie pat Pataros antikinio miesto, kuriame likę antikiniai teatrai ir gatvės, vedusios uosto link, dalis. Šiandiena reikėjo aplankyti dar vieną antikinį miestą – Ksantos, esantį už Ova miestelio ant kalvos. Į jį važiavome automobiliu ir kadangi jame buvau prieš gerą mėnesį, tai šiandieninį pasivaikščiojimą nuchaltūrinau ir klestelėjau po medžiu – palaukti kol pasiblaškys likusi grupės dalis. Šiandienos nakvynė buvo už Karadere kaimelio esančiame miške, ant šlaito ir visai netoli laukinio paplūdimio. Pūtė smarkokas vėjas ir buvo bangų, tai pradžioje vanduo pasirodė nelabai viliojantis, tačiau pripratus baugu buvo lįsti iš vandens, nes vandeny buvo daug šilčiau. Žinoma saulėlydis ir tuomet soti vakarienė motelyje – kempinge. Žąsų, gaidžių ir vištų šėlsmas jau buvo nurimęs, todėl mediniame namelyje miegojosi puikiai.

Penktoji žygio diena prasidėjo tradiciškai anksti ryte. Važiavome iki Kalkan miesto, kur žygio maršrutas šovė stačiu kalno šlaitu aukštyn. Ir visus devynis kilometrus beveik visą laiką kilome aukštyn. Vaizdai tradiciškai nuostabūs, žemai paliktas Kalkan, toliau jūra ir salos. Matėjo nemažai jūrą raižančių jachtų. Šią dieną saulė jau stengėsi iš peties ir praktiškai nebuvo jokio šešėlio, todėl kopti buvo kiek sudėtingiau. Nemažą tako dalį dengė akmenys, todėl ėjimas buvo dar įdomesnis. Ir kai jau tikslas atrodė šiandiena bus nepasiekiamas, nes už kiekvieno posūkio laukė vis naujas pakilimas, mes priėjome aukšiausią šios dienos atkarpos vietą. Pakilome virš šešių šimtų metrų. Likę keletas kilometrų jau buvo paprasti ir galėjome eiti pasišvilpaudami. Juk tai penktos ėjimo dienos paskutiniai kilometrai. Dar valanda laiko ir mes jau viename iš kaimelių pasiekėme savo automobilį. Linguodami ir snūduriuodami nuvažiavome iki Korkuteli miesto ir jame esančio žymaus kiofte restorano. Po vėlyvų pietų patraukėme Antalijos link – namo.

Ši kelionė buvo ne pati lengviausia, tačiau puiki. Jos metu pavyko išbandyti ne tik savo fizinį pasirengimą, bet ir psichologinį. Dažnai reikia užsispyrimo ir valios įveikti tam tikras atkarpas, būti drauge su kitais keliautojais, kartais padėti vieni kitiems įveikti tam tikras kliūtis kelyje. Tačiau gamta daro savo. Išsivėdina blogos mintys, maloniai pavargsta kūnas, akys ne tik įtemptai žiūri į kelią, kad nenusiversti, bet ir mėgaujasi vaizdais. Puiki nuotaika ir noras tęsti tokius žygius dar ne kartą.

Jau ne vienerius metus keliauju su ta pačia kompanija – draugais, kurie yra alternatyvių kelionių ir žygių mėgėjai ir specialistai. Ne vienas jų dalyvauja bėgimo varžybose, maratonuose. Siūlau ir jums, jei tik leidžia sveikata ir kišenė, leistis į tokia keliones. Bent kartais, bent trumpam.