Margirio kelionės

Turkijos Rytai – baisu ir pavojinga. Tai turbūt bene pirmoji mintis, kuri užklumpa išgirdus kalbas apie Rytų Turkiją. Pjautynės tarp etninių grupių, juk visai šalia Iranas. Tačiau gyvenant ne vienerius metus šalyje, pradedi pamažu atrinkti pelus nuo grūdų ir norisi ne tik įsitikinti priešingai, bet ir daugiau pamatyti savo akimis. Vienas dalykas yra skaityti knygose, bukletuose ar žiūrėti pažintines laidas ir visai kas kita apsilankyti pačiam.

Čia esančios ne visos nuotraukos yra mano asmeninės. Kai kurios kartu buvusių keliautojų. Keliavome drauge su Turnuva Travel.

Vano miestas ir aplink supantis regionas – provincija, tai kažkada buvusi Urartu karalystės teritorija. Žinoma, tos karalystės ribos buvo gerokai nutolę ir nuo dabartinės Turkijos sienos, tačiau istorinis palikimas nenuginčijamas. Be to buvusi Urartu karalystės sostinė ir šiandieninis Vano miestas. Visa ko centras – naujasis Vano Urartu muziejus. Šį kartą apylinkių tyrinėjimui skyrėme keletą dienų. Visko pamatyti neįmanoma, be to objektai kartojasi (daug panašių) ir nebūnant istorikais ar archeologais, tai nebūtų patys įdomiausi momentai. Pasirinkome pagrindinius ir netikėčiausius objektus.

Pirma diena. Iš Antalijos į Vaną tiesiogiai skridome lėktuvu. Patogus apytiksliai dviejų valandų skrydis ir dešimtą ryto mes jau Vano oro uoste. Jis nėra didelis, todėl labai greitai pasiimame bagažą ir ruošiamės vykti į miesto centrą, kuriame užsisakėme viešbutį visoms keturioms naktims. Kadangi miesto autobusai dažnai iš oro uosto nevažiuoja, tai pasirinkome kelionę taksi, kuri mums kainavo 35 liras. Draugai su mašina planavo atvykti tik vakare, todėl nenorėdami prarasti laiko, pirmos dienos planą nusprendėme vykdyti be jų. Leistis į kelionę alkaniems yra negerai ir apskritai kaip leisti dieną be turkiškų pusryčių. Dar ruošiantis kelionei radome vieną labiausiai giriamų vietų pusryčiams Sütçü Kenan Kahvaltı Salonu. Ir iš tiesų. Pusryčiai truko apie valandą ar daugiau, nes lėkštutėmis buvo nuklotas visas stalas. Tuomet nuomotu automobiliu leidomės ieškoti lankytinų vietų. Iš tiesų šią dieną lankytos vietos nebeatrodo taip įspūdingai, nes daug kas yra sugriuvę tiek bėgant metams, tiek po žemės drebėjimo, bet apylinkės ir gamtovaizdis nepakartojamas. Dar nepaminėjau, kad oras mus tikrai lepino, nors ir buvo šaltoka.

Taigi pirmiausia važiavome prie Amik pilies (Amik kalesi). Iš pačios pilies likę tik keletas akmenų, tačiau apylinkės įspūdingos – ypač esant geram orui. Atsiveria panoramos tiek į ežerą, tiek į kitapus ežero esantį Süphan kalną. Čia praleidome nedaug laiko, nes pakilti iki pačios pilies nėra labai saugu. Nesinori pirmą dieną nugarmėti kelias dešimtis metrų iki ežero. Sėdome vėl į automobilį ir važiavome iki Ayanis pilies. Ir vėl – tik apylinkės ir beveik nieko nėra likę. Be to buvo labai prastas privažiavimas, todėl nutarėme negaišti laiko ir važiuoti iki Yedikilise bažnyčios. Ne kas iš jos belikę. Iš išorės žvelgiant atrodo visiškai sugriuvusi ir lentomis paramstytais langais, tarp namų. Bakračli kaimelio gyventojų paklausėme ar įmanoma būtų užeiti į vidų. Mums patarė nusileisti žemyn ir paieškoti prižiūrėtojo. Nespėjome nusileisti, o moteriškė jau žvangino raktais. Vidus nustebino savo erdve. Čia dar galima išvysti freskas. Šiuo metu saulė leidžiasi anksti, todėl negaišdami laiko grįžome į Vaną ir grąžinę automobilį laukėme atvykstančių draugų. Vakarieniavome viename iš turkiško maisto restoranų. Nelabai nudžiugino aptarnavimas, tačiau alkis daro savo. Dar šiek tiek pasėdėjome bare gurkšnodami karštą vyną ir reikėjo eiti ilsėtis prieš kitos dienos kelionę prie Ararato.

Pirma diena Vane. Maršrutas. https://www.maps.ie/map-my-route/viewMap.php?route=112771

Antra diena. Pusryčiai viešbutyje buvo kuklūs, tačiau visai neblogi. Į kelią leidomės ankstokai, nes šiandien turėsime įveikti nemenką atstumą iki pat Irano sienos. Iš po nakties dar jautėsi šaltukas, todėl reikėjo ne tik striukų, šalikų, bet ir pirštinių. Pirmasis sustojimas prie Muradiye krioklių. Žinoma tai ne Niagara ar Viktorijos krioklys, tačiau vaizdas tikrai gražus, be to yra pakeliui ir šalia sutvarkytas parkas. Norėjosi nusileisti arčiau krioklio, bet tai buvo iššūkis, nes žengus kelis žingsnius artyn ir pradėjus leistis laiptais paaiškėjo, kad jie paprasčiausiai apledėję. Neatsargiai einant galima užpakaliu suskaičiuoti visus laiptus ir dar šiek tiek pačiuožus paledėjusia žole įsiversti į vandenį. Tokio scenarijaus nesinorėjo, todėl apsiribojome tik panoraminėmis aikštelėmis ir beždžionių tiltu. Judėjome tolyn ir vis arčiau Doğubeyazıt miesto. Keliai puikūs, nemažai karinių automobilių ir bokštelių kalnuose. Vis tik tai pasienis, tačiau jokio perdėto tikrinimo ar patikros postų. Pasišvilpaudami pasiekėme miestą ir tuomet buvo pirmasis patikrinimo postas. Klausimai iš kur esame, dokumentų patikrinimas, labai mandagus kareivių bendravimas ir jau kilome į kalną – Ishakpaša rūmų link. Iš išorės rūmai atrodo įspūdingai, ypač kalnų fone. Pastatą puošia nuostabūs akmens raižiniai ir ornamentai, tačiau vidus yra pakankamai kuklus. Čia galima rasti daugybę kambarių su kūrenimo krosnimis ir nuostabiais vaizdais pro langus. Viduryje yra mečetė, o kiek šone yra haremas. Vis tik nugali pastato išorė. Dar pakylame iki senosios Bajezidų mečetės ir ant kalno, norėdami pagaudyti vaizdų, tačiau plyšys kalne man buvo kiek per siauras ir niekaip nesisekė pralįsti. Gaila būtų likti pastrigus kol nukris svoris arba gal ištrauks kas nors. Vis tik pavykusių kadrų yra. pakalbėjus su vietiniais, jie patarė nuvažiuoti iki Nojaus laivo (stebuklingai yra dvi vietos su Nojaus laivu), Topčatan kaimo (čia atsiveria gražiausia Ararato kalno panorama) ir Meteorito kraterio. Tai iki kaimo nuvažiuoti pavyko, tačiau į vidų nebuvome įleisti, nes tai terorizmo zona ir kariuomenė nenori prisiimti jokios atsakomybės. tai ir ta panorama gavosi nei į tvorą nei į mietą. Artėjome prie pasienio su Iranu ir kilome į kalnus. Atrodė, kad net patys kalnai mus stebi. Juk čia pilna akių, kurių nesimato. Likus gal kilometrui iki sienos ir kelioms dešimtims kilometrų iki Ararato kalno, pasiekėme Nojaus arką. Bent jau taip bylojo užrašas. Laivas turbūt buvo išnešiotas dalimis jau labai seniai, o ir gyvūnai palikę laivą išsilakstė. Dabar čia ganosi tik gausios avių bandos. bet kuriuo atveju aplinkui esantys vaizdai leidžiantis saulei buvo nuostabūs. Mes dar važiavome iki kraterio, kuris yra antras pagal dydį pasaulyje. Čia meteoritas bumbtelėjo 1892 metais. Deja paties kraterio pasiekti nepavyko. Neįleido kareiviai argumentuodami tuo, kad reikalingas leidimas. Ir aišku su didžiuliu pasimėgavimu porino, kad tai antras pagal dydį pasaulyje meteorito iškirstas krateris ir, kad iki jo vos 150 m. manau nesunku įsivaizduoti koks buvo žodynas tuo metu galvoje, tačiau mandagiai atsisveikinę leidomės atgal į Vaną. Greitai sutemo ir grįžome tamsoje.

Antra diena Vane. Maršrutas https://www.maps.ie/map-my-route/viewMap.php?route=112772

Trečia diena. Nauja diena ir naujas maršrutas. Šį kartą į pietus nuo Vano miesto. Pravažiavę nedidelį Edremit miestelį (neįprastas šiam regionui namų stilius, puikiai sutvarkyta krantinė ir parkai) atvykome iki Gevaš miestelio uosto. Iš čia laivai plaukia į Akdamar salą, kurioje stovi armėnų šventojo kryžiaus katedra Akdamar Kilisesi. Turime tik pusvalandį kol laivas plauks atgal, todėl iš karto užeiname į katedros vidų. Čia likę ir freskos, išorę puošią ornamentai, gyvūnų ir žmonių figūros. Deja nėra laiko karstytis salos kalno šlaitais, kad padaryti panoraminių nuotraukų ir plaukiame atgal. Jau dvi dienas visų klausinėjame kur galima pamatyti žymiąsias Vano kates. Vieni minėjo šią salą. Jokio tolimo kniaukimo ir jokių kačių čia nebuvo. Dabar turime dar tris tikslus, kurių du buvo planuoti iš anksto. Tai Vanadokija, Hošap pilis ir Pamukalės terasos Vano provincijoje, apie kurias atsitiktinai sužinojome turizmo informacijos centre. Nusprendžiame važiuoti terasų link, kurios čia turi ne vieną pavadinimą ir kuo toliau, tuo prasčiau su nuorodomis. Pasikliauname tik navigacija. Galiausiai išsukame į žvyrkelį ir skardžio pakraščiu važiuojame vingiuotu keliuku. Matosi, kad ir akmenys pabyra kartas nuo karto. Smaguma ir adrenalinas. Pagal navigaciją ir pakeliui sutiktų žmonių pasakymus yra likę keletas kilometrų. Neįmanoma atitraukti akių nuo kalnų ir skardžių. Galiausiai dešimtis kartų pagalvoję, kad važiuojame ne ten ar jau pravažiavome ir apsisukę prie vieno iš skardžių, grįžtame prie parūdijusio ir vos įskaitomo užrašo “Pamukkale“. O šis užrašas dar ir žvairuoja palinkęs neaišku kur. Kiek nusileidę jau pėsčiomis nuo kalno iš tolo pamatėme ir Pamukalės terasas, kiek atokiau nedidelį kraterį ar karstinę įgriuvą. Prie pat terasų nueiti jau nebeturėjome laiko, nes reiktų dar leistis žemyn, perbristi upelį ir ropštis aukštyn. Grįžome į kelią ir judėjome Vanadokijos link, kurią pasiekėme saulei besiplaikstant apie kalnus. Žinoma, tai geriausias laikas nuotraukoms. Iki Kaadokijos plotų ir vaizdų labai netgi toli, tačiau pamatyti buvo verta. Gamtos sukurtos formos, provincijos gyvenimas, senieji namai ir daugybė avių. Išvažiuojant iš kaimo paaiškėjo, kad kažkur kelionės metu trūko vandens šlangelė ir panelėje mirksinčio lemputės davė apie tai žinoti. Grįžtant į Vaną stabčiojome kas penkias ar dešimt minučių, kad pripilti vandens. Tačiau grįžome laimingi, pavargę ir alkani. Antrą vakarą vakarieniavome jau kitoje vietoje, tačiau vėl nelabai sėkmingai. Maistas buvo geras, tačiau aptarnavimas strigo. Nepaisant to sotūs ir laimingi ėjome ilsėtis.

Trečia diena Vane. Maršrutas https://www.maps.ie/map-my-route/viewMap.php?route=112774

Ketvirta diena. Automobilis buvo atiduotas tvarkymui, todėl iki Vano pilies (šios dienos planas ir tikslas) važiavome taksi. Pilies griuvėsiai stovi kone ant ežero kranto – ant kalno. Apačioje prie įėjimo yra etnografinis Vano namas, kuriame galima išvysti kaip prieš šimtą metų gyveno žmonės. apsilankę šiame name pamažu kilome aukštyn, pilies kuorų link. pačioje pilyje jokios ekspozicijos nėra, nes tai tiesiog griuvėsiai, tačiau visai įdomu pakilti ir pasidairyti po apylinkes nuo kalno. Vano miestas, ežeras, kalnai. Oras buvo vis dar puikus. Šiandien labiau domino Vano Urartu muziejus ir ramybės nedavė Vano katės. Nusileidę užėjome į naują muziejų, kuris buvo pastatytas po paskutinio žemės drebėjimo ir duris atvėrė visai neseniai. Puikus. Daugybė eksponatų: stelų, statulų, papuošalų, ginklų. Jame galima fotografuoti, informacija yra ir anglų kalba. Tačiau kurgi tos katės – visas kačių namas? O iki jų dar reikėjo paeiti gabaliuką kelio. Praėjus Atatiurko parką radome namą – juvelyrinę parduotuvę. Joje parduodami labai įdomūs sidabro gaminiai, kurių dauguma primena kiek anksčiau lankyto Urartu muziejaus eksponatus. O šalia – kačių namai. Tikrai ne dideli ir juose gal tik dešimt ar dvidešimt kačių, tačiau pagaliau galima buvo pamatyti tuos originalus, kurių dauguma skirtingos spalvos akimis. Tik labai jau tie skirtingos spalvos akimis nemėgsta pozuoti atsimerkę ir atsisukę. Į vidų galima pakliūti tik su kačių maistu, bet ir tai dar ne viskas. Tačiau misija buvo įvykdyta.

Pamažu miesto autobusu grįžome į centrą ir nusėdome restorane pietų, nes jau žarna rijo žarną. Šį kartą su restoranu pasisekė. Maistas buvo puikus, aptarnavimas geras ir pavalgius norėjosi tik parvirsti ir niekur neiti, tačiau reikėjo dar papildomai užsidėti du pliusus: praryti saldumynų ir apsilankyti sūrininko parduotuvėje. Praėję nemažai sūrių parduotuvėlių istoriniame turguje nuėjome iki matytos dar prieš keletą dienų Mirvan Peynircilik. Sūriai, alyvuogės, riešutai, medus, pekmezai, džiovinti vaisiai, alyvuogių aliejus ir t.t. Taip ir norisi išsinešti pusę parduotuvės. Šį kartą apsiribojau sūriu ir andız pekmezi (Juniperus drupacea arba kitaip Sirijos kadagio melasa). Va čia tai stebuklingas reikalas. Dar kiek pasėdėjome prie kavos puodelio ir ėjome ilsėtis. Kitą dieną laukia kelionė namo.

Penkta diena. Penkta diena ir penktadienio rytas. Skrydis nelabai ankstyvas tiesiai į Antaliją. Dvi valandos ir jau lepino devyniolikos laipsnių šiluma. Gerai yra keliauti, tačiau gerai ir grįžti namo.