Margirio kelionės

Bizantiumas, Konstantinopolis, Konstantinijė, Stambulas. Tai miestas, skaičiuojantis ne vieną tūkstantį savo gyvavimo metų, užkariautas ne vienos imperijos ir buvęs ne vieno karvedžio siekiamybe. Kadaise persekiojęs pirmuosius krikščionis, vėliau Bizantiumas tapo krikščionybės sklaidos centru. Miestas, kuris dabar išsidėstęs dviejuose žemynuose, saugo savyje daugybės tautų kultūrinį palikimą, girdėjęs ir girdintis daugybę kalbų, tai buvo ir yra kryžkelė, jungianti visas pasaulio kryptis. Nenuostabu, kad į šį miestą veržėsi ne tik užkariautojai, kad valdyti pasaulio centrą, ne tik pirkliai ar verslininkai, kad užmegzti naudingus ryšius, bet ir kultūros bei meno pasaulio žmonės. Pagoniškasias šventyklas keitė krikščioniškosios šventovės, vėliau jas keitė islamiškieji maldos namai, buvo statomos ir judaizmo šventyklos. Architektai ir statytojai galėjo visą savo išmonę ir galimybes parodyti dydžiu, ornamentais, formomis. Kelių šimtų kilometrų ilgio akveduko ir požeminių cisternų sistema, Sofijos soboras, vienuolynai, Suleimanijos mečetė, gynybinės miesto sienos. Visa tai iki šiol primena tuomečius laimėjimus. Miestas, kuris matė ir gera, ir bloga, vėliau suteikė erdvę ir kitiems kūrėjams. Konstantinopolyje radosi teatrai ir buvo statomos operos, operos iš Europos taip pat atkeliaudavo greitai, vyko festivaliai. Renginiai traukdavo čia nuo seno gyvenusius italus, prancūzus, graikus, armėnus. Miestui plečiantis kardinaliai pradėjo keistis ir jo išvaizda, kai vienas po kito buvo statomi europinius miestus primenantys namai. Tai nė kiek nestebina, nes XIX a. būdingi pastatai matomi ne tik Stambule, bet ir Kaire, Beirute, kituose ne Europos miestuose. Taip užsipildė naujos kalvos ir miestas plėtėsi. Nišantaši, Pera, Bešiktaš. Prancūzų, italų, graikų, armėnų bažnyčios, sinagogos, austrų ligoninė, pasažai, restoranai, mokslo įstaigos. Kultūrinis gyvenimas virte virė ir tai buvo galimybių miestas, kai net sultonai kvietė meninkus kurti Konstantinopolyje ir kurti patį Konstantinopolį. Ir šiomis dienomis tai yra ne tik kitokio kultūrinio gyvenimo rajonai, bet ir kitokio ritmo bei gyvenimo būdo rajonai, kurie labai skiriasi nuo istorinės miesto dalies, glaudžiančios Topkapi rūmus, Sofijos soborą, obeliską, kolonas, žymias mečetes ar turgus.
Stambule yra virš šimto muziejų, daugybė meno galerijų, menininkų dirbtuvių. Taigi į Stambulą galima atvykti ne tik išvysti keletą žymiausių vietų ar pastatų, bet ir pasinerti į savitą kultūrinį gyvenimą, bendrauti su meno ir kultūros atstovais, pamatyti miestą kitu kampu, kitas jo spalvas, išgirsti kitus garsus. Be abejo tam gali neužtekti keleto dienų ir norėsis grįžti vėl ir vėl. Svarbiausia yra pamatyti kuo daugiau miesto veidų, kurie vienas nuo kito gali skirtis ir kaip skiriasi diena nuo nakties. Poilsio akimirkai nebūtinai reikėtų ieškoti kebabo, nes tai galėtų būti ir kavos puodelis stilingoje ir jaukioje kavinėje ar vakarienė tradicinėje meihanėje. Gerai yra pajausti būtent miesto įvairumą.