Margirio kelionės

Keletą dienų truko labai įdomi kelionė jau lyg ir man žinomame regione – Turkijos pietryčiuose. Po vasario mėnesį įvykusio stipraus žemės drebėjimo buvo kiek neramu ar viskas tvarkoje, ar saugu keliauti, ar keliai pravažiuojami, ar saugūs pastatai. Keliauti buvo saugu ir patogu. Keliaujant supratau, kad šioje Turkijos dalyje dar yra nematytų man svarbių vietų, kurios iš tiesų nėra gausiai lankomos. Kalbu apie laikotarpį prieš dvylika tūkstančių metų, tuo metu pastatytas dideles skulptūras, šventyklas ir kitus statinius, kurie atrodo tarsi esantys kažkokio mechanizmo ar organizmo dalimi ir naudoti įvairioms apeigoms. Boncuklu tarla, Karahantepe ir Göbeklitepe. Šios ir kitos vietos bando rasti vietą civilizacijų istorijoje. Dalis pasislėpę po vandeniu, kitos vietos vis dar glūdi po žeme, tik kur ne kur kyšo akmeninių statulų viršūnės ir jas apžiūrėti galima tik lydint akylam apsauginio žvilgsniui. Pavasariškas oras nekepino, bet ir nemaudė lietuje, todėl buvo galima ramiai pasivaikščioti ne tik Mesopotamijos tūkstantmečius skaičiuojančiose vietose, bet ir pakrašty esančiame Mardino mieste, aplankyti šv. Gabrieliaus vienuolyną. Besibaigiantis ramadano mėnuo vis dar buvo šiokiu tokiu iššūkiu norint pavakarieniauti, bet labiau vegetarams, o valgantiems mėsą, kaip nekeista, tai nesukėlė per didelių nepatogumų. Mėsa karaliauja.
Žemės drebėjimo purtytas ir vėliau potvynio skandintas Šanliurfos miestas pasitiko nelabai svetingu įkyrumu. Buvo galima matyti daug dumblu užneštų miesto plotų ir tvenkinių vanduo dar nebuvo pilnai išsivalęs. Apskritai ore tvyrojo savotiškas susierzinimas. Galbūt visi, tarsi išganymo, laukė pasninko pabaigos. Pasibaigęs pasninko mėnuo ir prasidėjusi tris dienas trunkanti šventė į gatves paleido masę žmonių ir tuo pat metu mes palikome miestą judėdami tolyn.
Bene didžiausias kontrastas kelionės metu buvo Adijamano ir Kahta miestai. Tai vieni labiausiai nuo žemės drebėjimo nukentėję miestai ir tai akivaizdžiai matyti važiuojant. Daug kur griuvėsiai jau sulyginti su žeme, tačiau akivaidžiai tuščios vietos leidžia suprasti, kad dar visai neseniai čia stovėjo namai. Kai kurie namai smarkiai apgriuvę ar su žymiais pažeidimais, tačiau dar laukia savo eilės būti nugriauti. Tuštuma ir daugybė palapinių, o vakare miestas glūdi tamsoje. Visiška priešingybė buvo kitą dieną, kai tarsi išnėrėme iš šios slogios aplinkos ir galėjome gėrėtis pavasariškais vaizdais, sodrios žalios spalvos laukais, kalnais. Galiausiai pakilome į Nemruto kalną. Pirmą kartą ant šio kalno buvau šviečiant saulei ir nesant daug žmonių. Buvome tik mes ir dar keletas žmonių. Vakarinėje ir rytinėje terasoje esančios galvos vis dar išdidžiai saugo kalną ir menamą karaliaus kapavietę, nepaisant gamtos stichijų siautėjimo.