2022 metais, rūgpjūčio 7-12 dienomis, vyko kelionė Turkijos rytuose – kopimas į Ararato kalną. Į kalną kopė mišri lietuvių, turkų ir iraniečių komanda. Susipažinome dar viešbutyjr Doğubayazit mieste, iš kurio važiavome iki taško, nuo kurio jau ėjome pėsčiomis, o mūsų daiktai buvo sudėti ant mulų. Pirmą vakarą buvo neramu, kai būnant 3200 m aukštyje esančioje stovykloje pradėjo lyti, tačiau tai tik padėjo kitą dieną kilti patogiau į 4200 metrų aukštyje esančią stovyklą. Kitas dienas oras mums buvo palankus. Viršūnės link pajudėjome pirmą valandą nakties. Kelias buvo statokas, kupinas akmenų ir akmenėlių. Reikėjo ir po kojomis žiūrėti, pasišviečiant ciklopu, ir grožėtis mėnesiena, ir apačioje esančio miesto šviesomis, o kai pradėjo švisti, tai pasimato milžiniškas Ararato šešėlis. Šalimais, prisišliejęs prie didžiojo, stūksojo mažasis Araratas. Galiausiai pasiekėme sniegu padengtą kalno dalį ir tai buvo ženklas, kad liko visai nedaug. Apsiavėme katės nagais ir likusią atkarpą ėjome sniegu. Paskutiniai žingsniai turbūt buvo patys sunkiausi ir pagaliau viršūnė pasiekta. Lietuvos vėliava plevėsavo 5137 m aukštyje.
Leistis buvo pradžioje kiek lengviau, nes pasiekus viršūnę apėmė jėgų antplūdis, tačiau vis tiek reikėjo būti ir atidiems. Pasiekę aukščiausią stovyklą kiek pailsėjome ir leidomės į 3200 m aukštyje esančią stovyklą nakvynei. Poilsio akimirkos, dalinimasis įpūdžiais su kitais, planai kitais metais įveikti kitus Turkijos kalnus drauge. Kaip sakė keliautojai, pasisekė, kad grupė buvo mišri, nes tai suteikia šarmo ir gero prieskonio pačiai kelionei. Grįžome pavargę, įdegę saulėje, nugairinti vėjo, puikios nuotaikos.
Margirio kelionės 