Turkiška kava Turkijoje

Turkijoje kavos augalas vis dar masiškai nėra auginamas (teko girdėti, kad yra bandymai Viduržemio jūros pakrantėje), tad kodėl kava yra turkiška. Pavadinimą gavo paruošimo būdas ir tuo pačiu gėrimas. Keletą dešimtmečių tarpusavy rungtyniauja turkiškos kavos ir turkiškos arbatos gėrimo kiekiai. Kava nepasiduoda, o ir kavos gėrimo Turkijoje tradicijos yra ženkliai senesnės.
Sakoma, kad apskritai dėl viso kavos paplitimo ir šiaip atsiradimo yra kaltas piemuo Etiopijoje. Pamatė, kad ožkos, paėdę kavamedžio vaisių, tampa labai žvalios. Tai kodėl nepabandyti, ar ne? Paragavo, buvo pakylėtas ir dar kitiems pasakė.
Pirmiausia kava paplito arabiškuose kraštuose, nes ir kavos pavadinimas yra kilęs iš arabų kalbos žodžio kava su pailgintu “a“ tarimu (arab. قهوة). O šis pavadinimas kildinamas iš Etiopijos Keffa regiono, iš kurio į Jemeną buvo gabenama kava (VI-IX a.). Dar sakoma, kad kavos pupeles iš Etiopijos į Jemeną gabeno Mokos uoste gyvenęs sufijų dervišas. Ten vėliau pupelės buvo skrudinamos ir ruošiamas gėrimas. Sufijams buvo labai patogu gerti tonizuojantį kavos gėrimą, kad galėtų savo praktikas tęsti ilgiau. Caffè mocha pavadinta būtent pagal Jemeno uosto Moka pavadinimą المخا. Ir nors kava į Jemeną buvo atgabenta pakankamai senai, tačiau plačiau paplito tik praėjus beveik tūkstančiui metų. 1554 metais Jemeno gubernatorius Ozdemir Paša (Özdemir Paşa) į Stambulą atvežė ir sultono Suleimano rūmuose pristatė šį Jemene jau žinomą gėrimą, kuris sultonui paliko didžiulį įspūdį. Vėliau rūmuose net buvo suburta keturiasdešimties asmenų kavos ruošimo komanda, o komandos vadas arba dar vadinamas kavos ruošėjų galva (kahvecibaşı) galėjo paruošti kavą svarbiausiems asmenims. 1555 metais du sirai prekeiviai kavą atvežė į Stambulo (tuo metu Konstantinijos) turgų ir atidarė pirmą kavinę. Tuo metu tiek rūmuose, tiek verslo rajone pasklido kavos aromatas.
Pirmosios kavos pupelės į Europą atkeliavo 1615 metais su Rytuose apsilankiusais keliautojais. Gėrimas buvo vartojamas kaip vaistas, suteikiantis žvalumo. 1650 metais kava atvežta į Didžiają Britaniją ir Londoną. 1669 Süleyman Ağa buvo paskirtas Osmanų imperijos ambasadoriumi Prancūzijoje ir gyveno Paryžiuje (išsiųstas iš Versalio rūmų, nes atsisakė nusilenkti Prancūzijos karaliui). Savo namuose aukštuomenei pristatė turkišką kavą kavos gėrimo ceremonijų metu, o taip pat turkišką madą. 1683 metais Osmanų imperijos kariuomenė buvo apgulusį Vieną ir žinoma su savimi atsivežė kavos pupelių, kad palaikytų kareivių žvalumą. Deja tai nepadėjo ir reikėjo pasipusčius padus bėgti, ko pasekoje net nepasiėmė maišų su kavos pupelėmis. Iš pradžių šiuos maišus norėta sumesti į Dunojų ir paleisti pasroviui, tačiau lenkų imigrantas Georg Franz Kolschitzky sustabdė norinčius ir netrukus parodė kavos pupelių vertę, atidaręs pirmąją kavinę Vienoje. XVII a. pabaigoje apie turkišką kavą sužinojo ir italai. Kariautojas ir tyrinėtojas Luigi Ferdinando Marsigli dalinosi savo įspūdžiais bei žiniomis apie turkiškos kavos paruošimą bei naudą knygoje “Bevanda Asiatica“, išleistoje 1685 metais.
Dabar kava auginama ir kitose šalyse, įskaitant Braziliją. Viena iš versijų, kad kavos medį pavogę perpardavė ir davė pradžią paplitimui olandai. Tai jie tulpes pavagia iš turkų ir suka milžinišką pasaulinį verslą, tai kavą. Kaip bebūtų, bet šiuo metu kavos pupelės keliauja iš įvairių šalių, kava yra ruošiama skirtingai. Kaip ir kiekvienas didelis verslas, taip ir kavos verslas vienu metu sulaukė sukčiavimų ir prastos kokybės pupelių tiekimo, o kad užmušti blogą kavos skonį, kava buvo pradėta saldinti. Iš tiesų kava turėtų būti geriama be cukraus. Turiu įtarimą, kad šiuo metu Italijoje paprašyti cukraus prie kavos yra tas pats, kas paprašyti kečupo valgant picą. Gal kas žinote kaip yra iš tiesų.
Turkiškos kavos paruošimui reikia skrudintas pupeles sumalti labai smulkiai iki miltelių konsistencijos, nes kava nefiltruojama ir tirščiai turi nusėsti ant dugno. Tam yra specialūs nedideli rankiniai grūstuvai (malūnėliai). Kava turėtų būti skrudinta prieš keletą dienų ir šviežiai sumalta. Kavos virimui tradiciškai naudojami variniai kavinukai džezve, nes varis greitai perduoda temperatūros pokyčius. Dedama kava, po to pilamas vanduo ir kaitinama kol pakils puta. Tuomet sukama ir pilama į nedidelį kavos puodelį. Kava yra pateikiama su stiklinaite vandens ir saldėsiu šalia. Pirmiausia turėtumėte atsigerti vandens, kad nuplauti burnoje skonius (taip bus geriau jaučiamas kavos skonis) ir gurkštelti kavos. Ir tik išgėrus kavą imti saldėsį.
Turkijoje yra su kava susijusių tradicijų ir posakių. Vienas jų sako, kad jei svečias pirmiausia atsigeria vandens ir tik po to kavos, vadinasi jis yra išalkęs. Taip pat būsima nuotaka piršlybų metu tikrina ar jaunikis ją myli ir bus jai atlaidus už klaidas. Ruošdama atėjusiems pirštis kavą, kandidatui į kavą priverčia druskos ir žiūri kokia bus jo reakcija.
Jei turite laiko ir suprantate anglų kalbą, tai galite žiūrėti žemiau esantį vaizdo klipą apie turkiškos kavos paruošimą ir šiek tiek istorijos bei tradicijų. Turkiškos kavos ruošimo pamoką veda tikras kavos profesionalas. Skanaus
Bir fıncan acı kahvenin kırk yıl hatırı vardır


Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.