Ar daug atvykstančių į Turkiją keliautojų domėjosi kur galima išgirsti skambant klasikinę muziką? Juk dažniausiai kur yra lankomasi groja populiarioji ar kiek alternatyvi muzika: restoranuose, baruose, klubuose, gatvėje.
Muzika turkų gyvenime užima labai svarbią vietą, nes jie mėgsta ne tik dainuoti, bet ir šokti, tačiau čia galima išgirsti ne tik tradicinę, kuri dar vadinama halk müziği (su įvairiomis vingrybėmis ir balso vingiais) ar įprastai girdimą gausiai lankomose vietose, bet ir klasikinę, chorinį dainavimą. Žinoma, dažnu atveju girdėti rytietiški motyvai ir temperamentas, šiam regionui būdingų muzikos instrumentų garsai (fleita ney ar į kankles panašus citros tipo instrumentas kanūnas).
Nors valstybinės operos (po valstybinio teatro sparnu) Turkijoje atsirado tik keturiasdešimtaisis praeito amžiaus metais, tačiau čia (Osmanų imperijos laikotarpiu) opera buvo žinoma ne vieną šimtmetį, tačiau tuo metu tai buvo išskirtinai sultono rūmų pramoga. XVII a. pabaigoje planuota atvežti operą į rūmus, o 1797 m. sultonas Selimas rūmuose mėgaujasi opera. Giuseppe Donizetti, dar žinomas Donizetti Paša, nuo 1828 m. buvo sultono Mahmudo II rūmuose imperatoriškosios Osmanų muzikos vyriausiuoju instruktoriumi. Jo rūpestis buvo ne tik linksminti, bet ir rūmų aukštuomenę mokyti muzikos. Ji tapo įvairių muzikos renginių kuratoriumi Konstantinopolio mieste, taip pat kasmetinio itališkosios operos sezono Peroje rėmėju. Konstantinopolis jam tapo antraisiais namais ir 1856 m. buvo palaidotas Konstantinopolyje Peroje, šalia Beyoğlu rajono. Tuo metu mieste jau buvo privačių prancūzų ir italų teatrų. Operos jau buvo išverstos į turkų kalbą. To meto vieni svarbiausių operos pasaulio žmonių Osmanų imperijoje buvo Tigran Gevorki Chukhajian (turk. Dikran Çuhacıyan) – pirmasis operos kompozitorius turkų istorijoje
Platesnei visuomenės grupei, ne tik Stambule, opera ir klasikinė muzika tapo labiau žinoma tik susikūrus Turkijos respublikai 1923 m. Sultono rūmų orkestras Mızıka-i Hümayun 1924 metais buvo perkeltas į sostinę Ankarą ir pervadintas į Prezidento simfoninį orkestrą. Buvo įkurta muzikos mokyklą, studentai siunčiami į užsienį gilinti žinias.
Nuo 1936 galima buvo gauti aktorinį išsilavinimą Ankaros valstybinėje konservatorijoje. Jau 1942 metais vyko pirmųjų konservatorijos absolventų operos pasirodymai Ankaroje. Parodų namų virsmas į operos teatrą Ankaroje prasidėjo 1947 metais ir 1948 metais tapo Ankaros operos namais. Valstybinė opera ir baletas (kaip savarankiškas ir valstybiniam teatrui nepriklausantis vienetas) pirmiausia buvo įkurta 1971 m. Stambulo mieste, 1979 m. Izmire, vėliau Mersine (1990), Antalijoje (1997) ir Samsune (2008).
Šiuo metu populiarumu lenkia populiarioji ir tradicinė turkiška muzika, tačiau labai dažnai orkestrų ir chorų atliekamus kūrinius galima girdėti ne vien tik teatrų ar koncertų salėse, bet ir kaip filmų garso takelius, šalyje vyksta rimti koncertai, į sales pritraukiantys daugybę žiūrovų. Iš tiesų labai įdomu girdėti grojant orkestrą, kai įterpiami rytietiški muzikos motyvai.
Keletą amžių Osmanų imperijos kultūriniam gyvenimui darė įtaka ne tik europietiškoji muzika, bet ir atvirkščiai – Osmanų imperija, aprėpusi nemenką žemėlapio dalį, turėjo įtakos ir Europos kompozitoriams. Tai jaučiasi ir jų kūryboje:
Georg Friedrich Händel trijų veiksmų opera “Tamerlano”
Antonio Vivaldi trijų veiksmų opera “Bajazet”
Wolfgang Amadeus Mozart nebaigtoji opera “Zaide” ir Die Entführung aus dem Serail arba Il Seraglio
Carl Maria von Weber vieno veiksmo opera Abu Hassan
Gioachino Rossini dviejų veiksmų opera “Il turco in Italia” ir dviejų veiksmų opera “Maometto II”
Giuseppe Verdi trijų veiksmų opera “Attila”
Georges Bizet opera “Djamileh”
Galbūt šio muzikos žanro populiarumas ir atlikimas neprilygsta senosioms mokykloms ir žymiesiems teatrams kitose pasaulio šalyse, tačiau jis egzistuoja ir užima svarbią vietą Turkijos kultūriniame gyvenime. Yra ne tik operos teatrai, bet ir daug chorų, orkestrų, muzikos mokyklų.
Kitą kartą lankydamiesi Turkijoje pasidomėkite ar netoli jūsų vyks koncertai, festivaliai ar spektakliai. Žemiau rasite keletą vaizdo klipų, kuriuose kūriniai atliekami turkų atlikėjų.
Margirio kelionės 
Labai smagus straipsnis 🙂 Skaitydama ir klausydama įrašų, prisiminiau vieną turkų nay atlikėją Burcu Karadag. Studijuodama Bulgarijoje susipažinau su turkais, ir mano turkai draugai (beje, tarp kitko, operos solistas ir smuikininkė ;D, susisieja su straipsniu ), pasiūlė paklausyti Burcu Karadag, patys mano turkai pripažįsta, kad jiems labai patinka ši atlikėja, kuri groja muziką su tradicinės turkų muzikos motyvais ir tradiciniu instrumentu, tai ligi pat šiolei negaliu atsižavėti šia atlikėja, ir kaip ji meistriškai, muzikaliai groja nay instrumentu. https://youtu.be/hlhWgeFV9Mw
Tik visada stebėjausi, ar Turkijoje yra įprasta, kad najumi groja ir moterys? 🙂 tokia nuostata kyla, nes tiesiog atrodo, kad tai kultūriškai galėtų būti labiau vyriškas instrumentas, kaip panašiai yra ir Bulgarijoje (bulgariškas najaus atitikmuo – ,,kaval“ – labai populiarus instrumentas, pati juo mokiausi groti, tačiau pastebėjau, kad merginų labai mažai grojančių ,,kaval“ instrumentu). Sakau, gal kaip kaimyninės šalys, gali turėti panašius kultūrinius ypatumus instrumentų grojimo atžvilgiu?
PatinkaPatinka
Dėkoju už komentarą. Gali būti, kad apskritai taip susiklostė jog moterų mažiau grodavo. Žiūrint senuosius piešinius grojančių moterų nematyt. Tiesą sakant jokiu instrumentu, tai galbūt situacija ir keičiasi ne taip sparčiai. “Tarptautiniai instrumentai“: smuikas, violenčelė ir t.t. kaip ir tvarkoje, o su tradiciniais lėčiau keičiasi situacija.
PatinkaPatinka