Pietryčių Turkija ir Kapadokija

Kapadokija – kai kurių jau aplankytas regionas, o gal net ir ne vieną kartą, tačiau Pietryčių Turkijos regionas vis dar apgaubtas mitais, baimėmis ir tuo pačiu viliojantis. Kuo vilioja kiekvienas regionas ir ypač Mesopotamijos pradžia, pabandėme išsiaiškinti kelionės metu. Kapadokija turbūt yra toks regionas, kuris jei patinka, tai nebepaleidžia. Čia atvykus galima pasiduoti pėsčiomis po slėnius. Tai juk ne tik istorijos, bet ir gamtos objektai ir įspūdinga gamtos architektūra, prie kurios žmonės tik prisitaikė. Gyventi galima arba paprastuose viešbučiuose, arba ypatinguose, kurie išskaptuoti uolose. Ne ne, nereikės oloje gulėti ant žvėries kailio, apsiklojus avies vilnos pledu ir nuo vėjo slėptis už pakabinto vilnonio kilimo. Čia yra ir visai neseniai pastatytų viešbučių, tačiau Kapadokijos stiliumi. Šį kartą gyvenau Melekler Evi viešbutyje. Jame galite apsistoti tiek žiemą, tiek vasarą. Tufas, tai uoliena, iš kurios pastatyta didžioji dalis ne tik šio bet ir kitų viešbučių. Žiemą ne taip šalta, o vasara nereikia oro kondicionieriaus. Taip pat šį kartą pasitaikė proga įveikti beveik dešimt kilometrų slėnyje, kuriame nuklydęs buvau dar prieš dvejus metus. Tik šį kartą kelias jau buvo žinomas ir oras šiltesnis.

Po Kapadokijos laukė ilgas kelias iki Adyamano miesto. Gamta kaitaliojosi kaip įmanydama. Šį kartą mieste mes reikalų neturėjome ir mūsų tikslas buvo Nemruto kalnas. Nustebino gamtos dviprasmybė, kuri lydėjo ir kitas dienas. Apniukusį dangų keitė saulė ir šiltas oras, žaliuojantys laukai atrodė tarsi nudažyti ir ta ryški žaluma buvo neįtikėtina, tačiau iš tolo bolavo Nemruto kalno viršūnė – ten vis dar buvo sniegas ir jo buvo daug. Mano pajuokavimas, kad alpinizmo avalynės nereikės praktiškai persivertė. Automobilių kelias kalno viršūnės link buvo nuvalytas ir matėsi geras sniego sluoksnis, kuris dengė kalną, tačiau pakilus aukštyn paaiškėjo, kad takas, kuriuo jau einama pėsčiomis nebuvo nuvalytas. Tai ir buvo didžiausias iššūkis, kad nenugarmėti žemyn ir nesusitikti su dievais anksčiau nei planuota. Gerai, kad mes buvome ne vieninteliai tokie laimingieji ir šioks toks takas jau buvo pramintas. Juokas pro ašaras, nes ir smagu, bet ir kartais nelabai juokinga. Tačiau ši patirtis buvo neįkainojama matant statulų galvas paskendusias sniege ir aplinkinių kalnų grožį. Žemyn besileidžiančių buvo ir kone ant užpakalio. Reikėjo matyti iš Stambulo atvykusių turkų veidus ir girdėti jų reakcijas. Žmonėms gal jau ir per septyniasdešimt ir avalynė toli gražu ne sportinė. Čia aišku minusas administracijai, kuri nesugeba pasirūpinti saugumu.

Anksti kėlę judėjome Mardino link. Vis dar girdėti daug gąsdinimų nevykti į šį miestą, tačiau bent jau dabar galiu tik pasakyti NESĄMONĖ. žinoma, mes pamatėme nedidelę dalį to, ką turi Mardino apylinkės, tačiau tebūnie tai lieka kitam kartui. Šį kartą lankėmės Deyrulzafaran vienuolyne, Kasimiye medresėje ir Mardino senamiestyje, kuriame ir buvome apsistoję. Čia būnant galima sau leisti paišlaidauti muilo parduotuvėse ir vyninėse. Na vynas gal ir ne pats geriausias, tačiau paskanauti verta. O kur dar prieskoniai, kavinės, kuriose atsiveria įspūdingi vaizdai. Galite rinktis viešbučius su vaizdais į Mesopotamijos lygumą, tačiau kambarių angai gali būti ir netoli kitų “istorinių“ sienų. Nusiminti neverta, nes visa tai atperka terasos. Apskritai šiame mieste tvyro ypatinga atmosfera, verta paklaidžioti ir senamiesčio gatvelėmis.

Jau rašiau, kad dviprasmiškas oras pastoviai lydėjo kelionės metu. Lyti pradėdavo jau išvažiuojant iš miestų arba dar neprivažiavus lankomų vietų, kai reikia išlipti iš automobilio. Apvaizdos rėmimas ir ne kitaip 🙂 Šią dieną jau sukome žiedą prie Šanliurfos miesto. Pirmiausia lankėmės prie seniausios žinomos pasaulyje šventyklos Giobeklitepe. Po pernykščio apsilankymo daug kas pasikeitę. Puikiai sutvarkyta aplinka, todėl ne tik įdomu pamatyti šventyklą, bet ir aplinkiniai vaizdai įspūdingi. Toliau judėjome Harrano vietovės link, kur likę šventyklos griuvėsiai, minareto likučiai ir keletas senųjų namų, vaizduojančių žmonių buitį. Ir visa tai tik keliolika kilometrų nuo sienos su Sirija. Gidas minėjo, kad iš čia matydavosi karo Sirijoje atšvaitai – sprogimai, dūmai ir raketos. Nors dabar ir visiškai ramu, tačiau šių įvykių pasekmės yra matomos ir dar turbūt ilgai bus jaučiamos. Galiausiai judėjome paties Šanliurfos miesto link, kuriame ir nakvojome viename iš “konakų“. tai būtų savotiškas Maroko riadų atitikmuo. Vakarėjant pasivaikščiojome mieste, kur buvo galima kad ir trumpam pasinerti į prieskonių ir kitų prekių liūną. Rezultatas – pistacijos ir saldumynai kuprinėje. Vakare stebėjome tradicinį vakarą “sira gecesi“.

Paskutinis kelionės tikslas – Gaziantepo miestas. Tai Turkijos kulinarijos kelionių centras. Čia galima išlavinti skonių receptorius iki begalybės, skanaujant pačius saldžiausius ir aštriausius patiekalus, pasigardinant dar aštresniais pipirais. Čia pagaliau pavyko gauti avies smegenų ir vidurių sriubas – praktiškai vyšnaitė ant kelionės torto. Visai prieš pat išvykstant į oro uostą dar nunėriau iki Bakircilar carsi  turgaus, kuriame be prieskonių ir varinių kalinėtų indų dar yra žymioji Gaziantepo odinė avalynė. Žinoma dvi poros atsidūrė kuprinėje.

Šią kelionę organizavo “Turnuva Travel“ – išskirtinio ir individualaus keliavimo specialistai.


Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.