Ryte kėlėmės gana anksti, nes prieš akis ilgas kelias iki Kušadasio. Iš vakaro dar buvo planų ryte kilti oro balionu ir grožėtis Pamukalės terasomis iš viršaus, bet persigalvojome ir ne be reikalo – skrydžiai buvo atšaukti dėl netinkamų oro sąlygų. Taigi, kaip ir planavę anksčiau po pusryčių viešbutyje Venus Suite Otel važiavome medvilnės pilies (turk. pamuk kale – medvilnės pilis) link. Nors esu čia buvęs ne vieną dešimtį kartų, tačiau ši vieta iš tiesų yra ypatinga. Ir ypatinga ne tik kaip istorinė vieta (Hierapolio miestas), bet ir kaip gamtos kūrinys. Juk šias terasas gamta kūrė ne šimtą ir ne du šimtus metų ir jos vis dar atrodo kaip sniegas, nes kalbant apie Pamukalę pakeleiviai paklausė kur ji yra, nors važiavome ko ne pro pat baltą šlaitą. Jie iš tiesų pagalvojo, kad tai sniegas. Tuo metu, kai pakilome prie įėjimo vartų, saulė dar nebuvo aukštai pakilusi, todėl krito nuostabūs šešėliai ir spalvos buvo tirštos ir ryškios. Danguje taip pat buvo nemažai debesų – fotografuoti galima be sustojimo. Lengvu žingsniu pakilome iki antikinio teatro, kuris vienas geriausiai išlikusių šalyje ir netrukome įsitikinti puikia akustika nes vienas mūsų užtraukė dainą. Net apsaugos darbuotojas iš kažkur atsprūdino pasižiūrėti kas vyksta. Vėliau leidomis iki Hierapolio miesto ir galiausiai nuėjome prie kalcio terasų. Iš tiesų į vandenį bristi žadėjo tik vienas mūsų, tačiau gavosi taip kaip gavosi ir po kelių akimirkų visi sėdėjome kojas sumerkę į šiltą tekantį vandenį. Kadangi sumerkėme kojas, tai tuo pačiu šiek nusileidome ir iki kitų “baseinėlių“. Aišku čia reikia vaikščioti atsargiai, nes dugnas nėra jau toks nekaltas – slystelėjus galima laisvai atsigulti ir nenorom išsimaudyti su visais rūbais. Žinoma vyko fotosesija įvairiais rakursais, dar priskreto pozuotojas su papūga, tačiau buvo pavytas į šalį su visu paukščiu. Po pabraidymų keliavome automobilio link ir leidomės Efeso kryptimi.
Oras iš ryto buvo geras: švietė saulė, nebuvo šalta, tačiau artėjant prie Aydino miesto pradėjo niaukstytis dangus ir vis labiau darėsi nemaloniai pilkos spalvos. Dar buvo minčių sustoti Aydine, kuris žinomas çöp şiş patiekalais, tačiau prieš tai kelyje buvo sustoję prie vaisių pardavėjų ir prikirtę visokio gėrio, todėl Aydinas greitai liko už nugarų. Kai kilome į kalną, ant kurio yra Marijos namas, tai oras tapo visiškai nebesvetingas – pakilo vėjas ir lijo vis smarkiau. Fui. Nusileidus prie Efeso viskas atrodė dar gražiau, nes pradėjo tiesiog pliaupti lietus. Tačiau tai nė kiek nesumažino noro pamatyti šį vieną didžiausių antikinių miestų Turkijoje. Ilgos gatvės, šlaituose terasų namai, prekybos vietos. Turbūt vienas įspūdingiausių pastatų – biblioteka. Toliau kelias sukosi antikinio teatro ir buvusios krantinės link. Kai neįgriuvom į vandenį Pamukalės terasose, tai čia turbūt specialiai išmaudė lietus. Net vietiniai katinai nebekniaukė, o jau bliovė nesavais balsais ir nebesislėpė nuo lietaus. Viskas buvo šlapia iki paskutinio siūlo. O dar laukė paskutinis kartu lankomas objektas – septynių miegalių ola. Na čia jau lietaus saugotis nebereikėjo, nes nebuvo kur daugiau ir sušlapti. Svarbiausia buvo nepaslysti ant šlaito, kad nenučiuožti purvais žemyn, nes būtume kaip tiesiai iš kiaulidės. Po šios dienos vojažų buvo vienintelė mintis: nukeliauti iki viešbučio Kušadasyje ir išdžiaustyti daiktus. Tačiau ar gali viskas būti per daug paprasta? Žinoma, kad ne. Kušadasis pasitiko siautėjančiais vėjais ir miestą skalbė lietus. Norint patekti į viešbutį reikėjo perplaukti balas ir viešbutyje dar tuo metu nebuvo karšto vandens. Na kaip sykis. Taigi teko suktis traukiant sausus rūbus ir šiaip ne taip šildytis fenu vonioje, nes kondicionierius kambaryje pūtė tik tiek kiek iš ten, kur saulė nešviečia
Paskutinį vakarą drauge buvo pageidavimas praleisti gerame žuvies restorane. Man tai skambėjo kaip nuosprendis, nes nieko kas plaukioje vandenyje nevalgau, tačiau juk esam Turkijoje ir būti žuvies resorane man ne bėda, nes galima gauti ir neplaukiojančių patiekalų,
Puiki vakarienė, pagaliau atsiradęs karštas vanduo (aiškiai geltono spalvos) ir kambarį šiek tiek pripūtęs kondicionierius įvertė į lovą. Rytoj bus kelionė iki Antalijos.
Ryte pusryčiavome keistai nepaskendusiame, bet varvančiame viešbutyje ir judėjome izmiro oro uosto link. Čia atsisveikinome su dalimi keliautojų (kuriems buvo atidėtas skrydis į Stambulą keturiomis valandomis) ir riedėjome į rytus. Per šią dieną norėjosi pamatyti kaip įmanoma daugiau. Užvažiavome į Prienės antikinį miestą, kuris kažkuo priminė Termesos miestą. Ne forma, bet turbūt savo laukiniu ir nesukultūrintu vaizdu, nes skendėjo augmenijoje. Vėliau užvažiavome į Miletą ir tuomet mūsų didysis tikslas buvo Bodrumas. Norėjome plaukti iki Dačios (turk. Datça). Važiuodami užsukome į Didimą, kuris buvo praktiškai tuščias ir šiek tiek panašus į vaiduoklinį miestą. Kelios nuotraukos prie Apolono šventyklos, kelios nuotraukos Altınkum (turk. auksinis smėlis) paplūdimyje ir kelių serpentinais, tarpukalnėmis, beigi alyvmedžių laukais bandėme pasiekti Bodrumą. Pasiekėme, tačiau laivai į Dačią dabar plukdo tik antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Buvo aišku penktadienis. Netyčia pasikeitus planui nebegalėjome užvažiuoti į Marmarį. Vienaip ar kitaip Važiuoti į Fetiją naktį neverta (spaudė laikas grįžti penktadienio naktį), todėl pro Mūlą (turk. Muğla) lėkėme greitkeliu namo. jau visai tamsoje pravažiavome leblebi sostinę – Serinhisar miestą, kuris savo didžiuliais šviečiančiais reklaminiais stendais priminė Las Vegą
Kelias įveiktas – naktį atsidūriau namie.
Margirio kelionės 