Žiemos kelionė Turkijoje. I dalis

Ilgas kelias prasidėjo Alanijoje, kur atvykau iš vakaro, nes kelionės pradžia 4:30 ryte. Šios dienos suplanuotas maršrutas driekėsi iki Kayseri oro uosto ir po to iki Kapadokijos. Išvykstant Alanijoje buvo lengvas lietus ir nė žymės sniego, tačiau ganėtinai vėsu ir pakankamai smarkus vėjas. Kelias žinomas ir matytas ne vieną kartą, todėl lyg ir nieko naujo, tačiau priartėjus prie Akseki temperatūra nukrito iki dvylikos laipsnių šalčio ir automobilio žibintai apšvietė gausiai apsnigtus medžius. Net sunku patikėti, kad nuvažiavus pakankamai netoli Viduržemio jūros pakrantės, kurioje auga palmės, gali būti tiek sniego it ne kalno viršūnėje. Norėjosi nufotografuoti šį, į saldų tortą panašų vaizdą, deja mobilaus kamera niekaip negalėjo sufokusuoti toliau esančio vaizdo. Tik sustojus šiek tiek pailsėti, buvo įmanoma įvertinti kiek iš tiesų buvo priversta sniego. Viskas skendėjo sniege

Pradėjus švisti mes jau buvome visai netoli Konijos. Dar prieš porą mėnesių čia važiuojant automobiliu keliai buvo švarūs ir sausi, o už lango baltos spalvos visai nedaug, tačiau dabar aplinkui viskas buvo balta, gerokai jautėsi šaltis ir nesinorėjo net nosies kišti iš automobilio. Papusryčiavė judėjome toliau – Aksaray miesto link. Kurį laiką pavažiavus buvo galima pamatyti Hasano kalną – buvusį ugnikalnį ir šiuo metu visiškai baltą ir nekaltą, be to kelias vėl pradėjo linguoti arčiau kalnų. Buvo jau pakankamai šviesu todėl puikiai matėsi visas aplinkinis grožis, baltumas, todėl važiuoti nebebuvo taip nuobodu.

Pravažiavus Aksaray miestą ir pasukus Nevšehiro link, Hasano kalnas vis dar puikiai matėsi, tačiau pamažu tolome nuo jo. Toldami nuo Hasano kalno artėjome prie dar aukštesnio – Erdžies (Erciyes)

Klientai atvyko į Kayseri oro uostą iš Stambulo jau po pietų, todėl ilgai nelaukę judėjome Kapadokijos link. Juk saulė žiemą leidžiasi žymiai anksčiau, o pamatyti norėjosi kuo daugiau. Dar iki registruojantis viešbutyje, nuvažiavome į Raudonajį slėnį ir prie trijų gražiuolių.

Apsistojome Urgiupo miestelyje, viešbutyje The Cappadocia. Labai jaukus, tvarkingas ir kiek ant kalvos esantis viešbutis nuteikė puikiai. Kambariuose jau buvo įjungti šildytuvai ir ilgai nelaukę leidomės į miestelio centrą. Norėjosi pavalgyti ir tuomet eiti ilsėtis. Iš tiesų restoranėlių ir kavinių yra tikrai nemažai, bet mes pasikliovėme čia ne vieną kartą apsilankiusių ir čia gyvenančių žmonių rekomendacijomis. Tikrai neprašovėme. Po sočios vakarienės keliavome į viešbutį ir miegoti. Gerai, kad buvo automobilis ir nereikėjo kilti pėsčiomis (nors sniego dar ir nebuvo daug)

Dėl netinkamų oro sąlygų skrydžiai oro balionais buvo atšaukti, todėl galėjome šiek tiek ilgiau pamiegoti, bet ne per ilgai, nes laukė ilga diena. Pirmiausia norėjome pasitikti saulę, tačiau jos pakilimo ceremonija įvyko debesyse ir tada pamažu pamažu pradėjo snigti. Kol pusryčiavome (pusryčiai buvo žymiai gausesni nei tikėjomės todėl užtrukome kol pakilom nuo stalo) privertė nemažai sniego ir vis snigo ir snigo toliau. Vaizdas tikrai nerealus. Kadangi šį kartą pats nevairavau, tai visai smagu buvo ir grožėtis pro langą kaip Kapadokija vis labiau dingsta po sniegu. Šios dienos planuose buvo aplankyti slėnius, požeminį miestą ir Gioreme muziejų. Nežinojome kaip pavyks pravažiuoti, todėl pradėjome nuo pradžių: Kaymakli požeminis miestas, kuriame žmonės slėpdavosi nuo iškilusio pavojaus ir persekiojimo. Čia kai kuriuose tuneliuose ne tik praeiti, bet ir praropoti būna sudėtingiau, todėl didesnių apimčių ar su fobijomis esantys žmonės turėtų pagalvoti prieš leisdamiesi į šį miestą.

Pakilus iš Kaymakli miesto, šalia esančių parduotuvėlių darbuotojai jau intensyviai kovojo su sniegu nes jo sluoksnis buvo dar storesnis. Na o mes keliavome į Balandžių ir Fantazijų slėnius. Ypač gerai atrodė medžiai, apkabinėti mėlynomis velnio akimis.

Vis snigo ir snigo 🙂 , ir vaizdai buvo vis labiau panašesni į pasaką, tačiau Ali, kuris turėjo vairuoti automobilį manau nebuvo taip pasakiška. Gioreme muziejuje sniego buvo jau į valias, todėl net ne visur pavyko užlipti, kad nenusibaladoti žemyn. Pirmą kartą čia atvykusiems žmonėms iš tolimos šalies tai turėjo būti šiek tiek nusivylimo, tačiau nuotaika buvo puiki. Slidinėdami ir čiužinėdami nuvažiavome iki Avanos miestelio, kur keliautojai galėjo užeiti į mečetę bendrai maldai ir tuomet judėjome toliau. Paşabagı slėnis atsidūrė aplankytų vietų sąraše. Iš tiesų šią dieną maloniai nustebino keramikos muziejus Avanos mieste. Paprastai būna pora žmonių žaidžiančių su moliu, didelė parduotuvė ir aukštos kainos. Čia iš tiesų buvo ir muziejus, kuriame galima išvysti ne vieną šimtą metų skaičiuojančių keraminių eksponatų. Nepaprastas ir be galo smulkmeniškas darbas. Šalia yra nemenka parduotuvė, kurioje galima įsikyti aukštos kokybės gaminių už labai normalias kainas. Tiesiog keleto dirbinių kainas palyginau su kitur esančių fiksuotų kainų parduotuvių. Dar pasiautėje po sniegus grįžome į viešbutį. Jau nebesinorėjo niekur ir eiti, todėl vakarieniavome viešbutyje.

Šią dieną mūsų laukė ilgiausias važiavimas visiems drauge – nuo Kapadokijos iki Pamukalės. Ryte reikėjo rasti per naktį gerokai apsnigtą automobilį iš išsikapstyti į pagrindinį kelią (anądien net grandinių prireikė). Sočiai papusryčiavę išsiruošėme į kelią. Greitis kelyje buvo nedidelis, nes dar ne visur keliai buvo nuvalyti arba dar buvo valomi, todėl laikas bėgo, o likusių kilometrų skaičius regis net nemažėjo.

Šiaip ne taip, pravažiavę sudėtingiausią atkarpą, atvykome į Konijos miestą. Jau buvo vidudienio maldos metas, todėl keliautojai užėjo į šalia Mevlanos muziejaus esančią mečetę maldai. Po trumpo maldos apžiūrėjome ir patį Mevlanos muziejų. Kaip sykis tuo metu pasirodė saulė, todėl galėjome dar šiek tiek pasivaikščioti. Juk pastoviai sėdėti automobilyje pabosta. Iki Pamukalės daugiau stoti nebeplanavome, tačiau kaip praleisti pačio geriausio ir skaniausio lokumo karalystę Afjono miestą. Prisipažinsiu, aš nesu saldumynų mėgėjas, tačiau čia pagamintas lokumas yra kažkas tokio. Iš tiesų iki paties Afjono miesto neprivažiavome, nes būtų papildomi keliasdešimt kilometrų, tačiau puikiai apsipirkimui tiko ir Çay miestelis. Galima išvysti nemažai prekiaujančių šiais saldumynais, todėl tiesiog sustojome vienoje ir parduotuvėlių. O čia buvo ne tik lokumas, bet ir pišmanija – saldus plaukų kaltūnas. Kadangi pišmanija dar saldesnis reikalas, tai aš apsiribojau tik kaymaklı lokumu. Po visų saldžių ragavimų prireikė arbatos puodelio ir mes jau vėl kelyje. Įvažiavus į tarpukalnes saulė jau visai nusileido, kol galiausiai tapo visiškai tamsu ir viešbutį Pamukalėje pasiekėme tamsoje. Vakarienė viešbutyje, karštas dušas ir labai miela lova. Laukia rytojaus kelionė.

 

Categories: Uncategorized | Žymos: , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Įrašo naršymas

Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Blogą talpina WordPress.com.

%d bloggers like this: