Atsikėlę anksti ryte pusryčiavome viešbutyje kalnuose. Dar nulėkiau įamžinti nuotraukoje kelis nedidelius arbatos sodus. Tolėliau matėsi ir didesnių plantacijų, tačiau nepavyko padaryti gerų nuotraukų. Prasirangę siaurais slėnių keliukai kilome aukštyn į kalnus ir vaizdai aplinkui vis labiau gniaužė kvapą. Kokie vis tik gali būti skirtingi kalnai. Ką tik jie buvo apaugę vešliais miškais, kuriuose vyravo spygliuočiai. Juos keitė lapuočiai, o galiausiai tik nedideli krūmai ir žolė. Pravažiavome Artviną, Šavšatą, kur telkšojo dideli vandens telkiniai, susidarę pastačius užtvankas. Kurį laiką pavažiavus kalnais, jie vėl pasikeitė ir virto tarsi kita šalimi, kažkiek primenančia Šveicariją. Čia jau yra nemažai didesnių ar mažesnių viešbučių, veikiančių apskritus metus. Beliko tik įsivaizduoti sniegu padengtus kalnus. Norėjosi stoti ties kiekvienu kelio posūkiu ir daryti tūkstančius nuotraukų, tačiau teko tenkintis tik keletu sustojimų ir fotografavimo pro autobuso langą. Nusileidę kiek žemiau atvykome į Kars miestą, kuris žymus savo rusiška istorijos dalimi. Čia gausu “rusiškų“ namų, kuriuose įrengtos parduotuvėlės, viešbučiai, restoranėliai. Pastarųjų meniu galima rasti rusiškų patiekalų. Netgi sūrio fabriko pavadinimas “Zavot“ kilęs iš rusiško žodžio завод (gamykla).Viename naminio maisto restorane pietavome, tai padavėjų apranga priminė tarybinių laikų melžėjų įvaizdį iš plakatų. Kars mieste mus pasitiko vietinė gidė, su kuria važiavome į pasienį su Armėnija. Čia yra Ani vietovė, kurioje likę pilies, vienuolyno, bažnyčios, katedros, mečetės ir miesto griuvėsiai. Tai yra armėnų bažnyčios, bei vėlesni statiniai. Dabar šioje vietoje sieną tarp šalių žymi slėnis, kuriuo teka upė. Kažkada šioje vietoje net nebuvo galima fotografuoti, o dabar tolumoje galima pamatyti bokštelius su iškeltomis Armėnijos vėliavomis. Iš tiesų tai įspūdinga ir, sakyčiau, mistinė vieta. Čia užtrukome apie porą valandų ir grįžome į Kars miestą. Čia gidė pasakojo miesto istoriją ir vardino namus vieną po kito, kurie susiję su “rusiška“ istorija. Taip pat miestas žymus sūrio gamyklomis ir medumi. Savaime suprantama nepraleidome progos užeiti į parduotuvėles, kuriose lentynos nukrautos sūriais ir medumi. Sūriai kažkuo priminė ūkišką muilą. Žinoma ne kvapu. Kars miestas nenudrožtas masinio turizmo, čia nezuja krūvos autobusų ir todėl galima pamatyti daugiau autentiškumo.
Ryte išvažiavome Erzurumo link. Vėl kilome ir leidomės kalnų keliukais, kai staiga įvyko kai kas nenumatyto – lūžo galinė autobuso ašis. Tuo metu leidomės siauru keliu į nuokalnę. Visą laimė, kad nebuvo daug automobilių ir didelio greičio. Be to ir vairuotojas puikiai suvaldė autobusą. Apetito nekeliantis vaizdas, kai iššokęs autobuso ratas su visa ašimi. Taigi kelionės planai staiga pasikeitė. Po kurio laiko mini autobusai nuvežė iki Erzurumo miesto. Čia pietavome, pėsčiomis pasivaikščiojome po centrą ir kitu autobusu buvome nuvežti iki viešbučio. Mūsų autobusą tvarkė iki vėlaus vakaro. Erzurumas žinomas kaip žiemos sporto – slidinėjimo miestas. Čia yra keltuvai, slidinėjimo trasos, tramplinai. Ant vieno iš kalnų pastatytame viešbutyje ir nakvojome.
Ryte laukė ilga ilga kelionė atgal į Alaniją. Pravažiavome Erzindžan, Sivas, Kaizeri miestus, šone palikome vieną aukščiausių kalnų Turkijoje – Erdžijes ir dar pravažiavę Nevšehiro miestą atvykome į Aksarajų. Čia kelionė su grupe baigėsi. Kurį laiką pasiliksiu netoli Aksarajaus esančiame kaimelyje. Galbūt bus proga patyrinėti Kapadokijos apylinkes. Juodosios jūros turas buvo nestandartinis, kupinas dar beveik laukinių gamtos kampelių, apskritai nuostabios gamtos. Kerinti kalnų įvairovė, slėniai, upės, ežerai, augalija. Artimiausiuose planuose kitų regionų lankymas. Praeis keletas dienų ir pasimirš nuovargis, o prisiminimai, įspūdžiai ir patirtis liks.
Margirio kelionės 