Kalbant apie senąsias bibliotekas, dažniausiai prisimenama Aleksandrijos biblioteka, kurios, deja, nebėra. Šiuo metu Aleksandrijos bibliotekos “spėjamoje” vietoje yra šiuolaikinis pastatas – taip pat biblioteka. Ar dažnai susimąstome ar buvo kitos bibliotekos, kur jos buvo ir galbūt net seniau už Aleksandrijos? Keliaukime į Siriją.

Ugarito biblioteka – viena svarbiausių senovės Artimųjų Rytų rašytinio paveldo vietų. Ji priklausė Ugarito miestui-valstybei, kuris buvo reikšmingas prekybos, kultūros ir religijos centras Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje.

Trumpa istorija ir svarbiausios datos

• XV–XIV a. pr. Kr. – Ugaritui buvo klestėjimo laikotarpis, tuo metu miestas tapo svarbiu tarptautinės prekybos ir kultūros centru.
• XIV–XIII a. pr. Kr. – buvo sukaupta didelė molinių lentelių kolekcija – bibliotekos ir archyvai.
• Apie 1350 m. pr. Kr. – miestas pateko į hetitų įtakos sferą.
• Apie 1180 m. pr. Kr. – Ugaritas buvo sunaikintas per vėlyvojo bronzos amžiaus civilizacijų krizę, kurios metu praktiškai žlugo arba nusilpo kelios civilizacijos: Mikėnų, Hetitų, Egipto.
• 1928 m. – netoli Ugarito atsitiktinai aptiktas senovinis kapas.
• 1929 m. – pradėti sistemingi archeologiniai kasinėjimai, vadovaujami prancūzų archeologo Claude’o F. A. Schaefferio. Rastos molinės lentelės.

Kas buvo saugoma bibliotekoje? Kaip manoma, mieste nebuvo vieno bibliotekos pastato, kaip įsivaizduojame esant bibliotekas dabar. Tuo tarpu veikė kelios raštų saugojimo vietos, įskaitant šventyklų, rūmų ir privačius archyvus. Juose buvo religiniai tekstai: dievų Baalo, Elio ir kitų dievybių mitai, legendos, giesmės ir ritualai. Saugomoje literatūroje pasakojimai apie dievus ir herojus, tarp jų Baalo ciklas ir legenda apie Kirta. Turėjo būti administraciniai dokumentai – mokesčių, prekybos, žemės ir turto apskaitos įrašai. O taip pat diplomatiniai dokumentai – laiškai, sutartys ir susirašinėjimas su kitomis šalimis. Bibliotekos archyvuose galėjo būti mokomieji tekstai – kalbų žodynai, rašto ženklų sąrašai ir mokymosi lentelės. Tekstai buvo užrašyti molinėse lentelėse įvairiomis kalbomis, tarp jų ugaritų, akadų, huritų ir hetitų. Beje, hetitų biblioteka buvo sostinėje Hatušoje – dabartinės Turkijos teritorijoje (didžioji dalis išlikusių molinių lentelių datuojama maždaug XIV–XIII a. pr. Kr., kai Hetitų imperija buvo savo galios viršūnėje). Ypač svarbus atradimas – ugaritų abėcėlinis dantiraštis, turintis 30 ženklų. Jis padėjo geriau suprasti senovės semitų kalbas ir raštijos raidą.
Smalsu kas iš bibliotekos liko iki mūsų dienų. O išliko tūkstančiai molinių lentelių ir jų fragmentų. Išsaugoti svarbūs religiniai mitai, literatūriniai kūriniai ir istoriniai dokumentai. Išlikę tekstai leido mokslininkams atkurti ugaritų kalbą ir iššifruoti jos abėcėlę. Dalis radinių saugoma Luvro muziejuje Paryžiuje, taip pat Sirijos muziejuose. Kaip galėjo išlikti molinės lentelės? Dauguma lentelių išliko todėl, kad miesto sunaikinimo metu pastatus nusiaubė gaisras: molis išdegė ir tapo atsparesnis laiko poveikiui.
Kur tiksliai yra Ugarito biblioteka? Bibliotekos liekanos yra Ras Šamros archeologinėje vietovėje, šiaurės vakarų Sirijoje, maždaug 11–12 km į šiaurę nuo Latakijos miesto, netoli Viduržemio jūros pakrantės. Svarbiausia bibliotekos dalis buvo vadinamajame Vyriausiojo žynio name, esančiame miesto akropolyje, tarp Baalo ir Dagano šventyklų. Taip pat lentelių rasta karališkuosiuose rūmuose ir kituose pastatuose. Šiandien čia galima pamatyti archeologines miesto liekanas, tačiau pati biblioteka kaip veikianti institucija neišliko. Ugarito bibliotekos ir archyvai yra nepaprastai svarbūs, nes atskleidžia daugiau kaip prieš 3 000 metų gyvavusios civilizacijos religiją, literatūrą, prekybą, diplomatiją ir kasdienį gyvenimą.

Eblos biblioteka, dar vadinama Eblos karališkuoju archyvu, – vienas svarbiausių III tūkstantmečio pr. Kr. rašytinių rinkinių. Ji priklausė senovės Eblos miestui-valstybei, kuris buvo svarbus politinis, prekybinis ir kultūrinis centras Šiaurės Sirijoje.

Bibliotekos istorija trumpai:

• Apie 2600–2300 m. pr. Kr. – Eblos klestėjimo laikotarpis, miestas tampa galinga regiono valstybe. Joje gyveno semitai (eblaitai), dėl vykdomos prekybos galėjo būti amoritai, šumerai, hurai.
• Apie 2400–2300 m. pr. Kr. – sukauptas pagrindinis karališkasis archyvas, saugotas rūmuose.
• Apie 2300 m. pr. Kr. – miestas ir Karališkieji rūmai sunaikinami per gaisrą (kažkur jau girdėtas būdas, asr ne?), tikriausiai susijusį su kariniu antpuoliu.
• 1964 m. – italų archeologai, vadovaujami Paolo Matthiae, pradeda Tell Mardikh kasinėjimus.
• 1974 m. – aptinkamos pirmosios 42 molinės lentelės.
• 1975 m. – atrandamas pagrindinis archyvas su tūkstančiais dantiraščio lentelių.

Kas buvo saugoma bibliotekoje? Tai buvo pirmiausia karališkasis administracinis archyvas, o ne vien literatūros biblioteka. Jame buvo saugomi ekonominiai dokumentai – grūdų, maisto produktų, tekstilės, aukso ir sidabro apskaita. Taip pat prekybos įrašai – prekių mainai, tiekimas, prekybos santykiai. Diplomatiniai dokumentai – tarptautinės sutartys, laiškai, santykiai su kitomis valstybėmis. Administraciniai tekstai – karalių sąrašai, pareigūnų vardai, darbuotojų ir karių sąrašai. Religiniai tekstai – dievybių vardai (Elas, Ištara, Išhara, Šamašas ir kt.), ritualai, kulto tekstai. Kalbiniai tekstai – žodžių sąrašai, dvikalbiai šumerų ir ebliečių kalbų tekstai. Lentelės buvo rašomos šumerų kalba ir ebliečių kalba – semitų kalba, kuri iki šių radinių mokslininkams buvo beveik nežinoma.
Kas iš bibliotekos liko iki mūsų dienų? Išliko tūkstančiai molinių lentelių ir jų fragmentų. Dažnai nurodoma apie 17 000 radinių – lentelių ar jų fragmentų. Daugiau kaip 1 800 lentelių išliko gana sveikos. Išsaugota informacija apie Eblos politinę sistemą, ekonomiką, prekybą, religiją ir tarptautinius ryšius. Dalis radinių saugoma Sirijos muziejuose, kiti pateko į tarptautines mokslines kolekcijas. Daug lentelių rasta nukritusių nuo medinių lentynų, todėl archeologai galėjo iš dalies atkurti pirminę archyvo tvarką.
Kur gi tiksliai yra Eblos biblioteka? Biblioteka buvo Eblos karališkuosiuose rūmuose, senovės miesto akropolyje, dabartinėje Tell Mardikh archeologinėje vietovėje (šiandien Idlibo gybernija, maždaug 55–60 km į pietvakarius nuo Alepo). Šiandien išlikusi archeologinė vietovė su rūmų, miesto sienų ir kitų pastatų liekanomis. Pačios bibliotekos kaip pastato ar veikiančios institucijos nebėra. Eblos archyvas yra vienas seniausių ir svarbiausių sistemingai organizuotų rašytinių archyvų pasaulyje. Jo atradimas iš esmės pakeitė mokslininkų supratimą apie III tūkstantmečio pr. Kr. Sirijos civilizaciją, jos valstybingumą, ekonomiką ir ryšius su Mesopotamija.

Balandžio mėnesį galime drauge keliauti savaitei laiko į Siriją, išvysti istorines, kultūrines, religines vietas, gamtą.

Tekstas sistemintas DI pagalba.