Jau kurį laiką, o kalbant tiksliau, jau ilgą laiką galima matyti kažkokį keistą išprotėjimą aplinkui. Susidaro įspūdis, kad viskas ritasi žemyn. Vis dažniau pateisinamas žiaurus elgesys, žudymai, prievartavimai. Tai tampa garbinamu elgesiu. Skatinamas smurtas, patyčios ir tai jau tampa norma. Nesiskaitymas su kitais, kitų darbu, padėtimi, kultūra, asmeniniu gyvenimu. Visiškas -izmas, kurio pradžią suprasti nesunku. Ir svarbiausia tokie chaosų, smurto kurstytojai beveik be išimties gerkles išvertę prisiekinėja tai darantys vardan gėrio ir dažnai svetimame kieme, svetimuose namuose. Dar neteko matyti absurdiškesnių situacijų, kurių kūrėjai jau kaip kokiame konkurse stengiasi dėl to, kas ką pranoks. Publika ploja atsistoję, vertina.
Didžiąją laiko dalį praleidžiu keliaudamas po kitos kultūros šalis, bendrauju su kitomis gimtomis kalbomis šnekančiais žmonėmis. Dar tokio susipriešinimo neteko matyti, kuris nuolatos kurstomas visuose ekranuose, gatvėse. Absurdo viršūnė būna stebėti kaip kitus puolantys, iš kitų besityčiojantys ir besisavinantys jų turtą, gavę atsaką akimirksniu tampa aukomis, kurias reikia ginti. Atsiradę daugybė -izmų, kad pateisinti save kaip auką, bet jokiu būdu savo veiksmuose, paskatinusiuose vieną ar kitą situaciją, nematyti absoliučiai jokios kaltės.
Ar ilgai savo pykčiu, neapykanta, kivirčais maitinsime tuo mintančius ir tik pildysime jų kišenes?
Savo tiek asmeninę, tiek darbinę aplinką jau kurį laiką griežtai valau. Sakoma reikia pradėti nuo savęs. Be abejo savyje matyti kažką netinkamo yra sudėtingiau nei kitame, tačiau reikia bent jau stengtis. Antraip nusileisime kaip mėšlo krūva kanalizacijos vamzdžiais ir tiek žinių.
Noriu ir stengiuosi atsiriboti nuo nepagarbos, neapykantos, tačiau tai nereiškia, kad leisiu tam vešėti aplinkui. Kalbu apie savo artimą aplinką, darbinę aplinką, socialinę erdvę. laikas pasakyti NE.