Pietryčių Turkijos paveldas

Prieš kurį laiką Turkijoje atsirado terminas, kurio trumpinys yra GAP. Tai yra valstybinės reikšmės projektas ir šios trys pavadinimo raidės išsiskleidžia į Güneydoğu Anadolu projesi (turk. Pietryčių Anatolijos projektas). Projektas yra skirtas šios Turkijos dalies paveldo pažinimui, išsaugojimui ir informacijos apie jį sklaidai. GAP turai yra labai populiarūs Turkijoje, o paskutiniu metu daug keliautojų atvyksta ir iš užsienio šalių. Turų programos būna labai įvairios ir įvairios trukmės, ilgiausios jų apima virtuvę (Gaziantepas, Urfa), istorinį paveldą (Gaziantepas, Urfa, Harran, Nemruto kalnas, Mardinas, Dijarbakyras ir kt.), religines vietas (Abraomo ola, vienuolynai, bažnyčios mečetės, sinagogos), turgavietes, hanus, muziejus. Čia buvau jau ne vieną kartą, tačiau kaskart yra įdomu grįžti ne tik į tas pačias vietas, bet ir pamatyti naujas.

Šį kartą kelionė buvo trumpesnė – tik penkių dienų, tačiau masino vietos, kuriose nesu buvęs ar tik pravažiavęs, arba buvęs per trumpai. Išvykome ankstų pirmadienio rytą Viduržemio jūros pakrante Rytų kryptimi. Pirmasis numatytas sustojimas – Gilindire urvas. Brėkštant rytui važiavome skardžiais, atsiverdavo įspūdingi vaizdai rangantis kelio serpentinais. Šioje vietoje jau yra iškasta nemažai tunelių ir vis dar kasami nauji, todėl kelionės trukmė būna vis trumpesnė, tačiau važiavimas senuoju keliu turi savo privalumų – vaizdai pro langus. Ties vienu posūkiu teko kiek sustoti, nes eismas buvo reguliuojamas policijos – šeštadienį vakare šioje vietoje ant kelio nukrito didžiulis uolos gabalas. Kliūtis per sekmadienį buvo pašalinta, tačiau kelias dar nebuvo pilnai sutvarkytas. Galiausiai pradėjome leistis ir prašvitus jau buvome Anamuro mieste. Šį kartą Anamuras nėra mūsų programos dalimi, tačiau būnant Alanijoje tikrai verta čia atvykti ir dėl Anamūro antikinio miesto griuvėsių, ir dėl Mamure pilies, kuri pastatyta tiesiog ant jūros kranto. Rytinei saulei žaidžiant debesyse mes važiavome toliau jau platesniais keliais ir baigtais tuneliais kol sustojome pusryčiams Aydıncık miestelyje. Dar po keliolikos minučių važiavimo buvo primasis sustojimas, numatytas programoje – Gilindire ola. Tai tik prieš dvidešimt dvejus metus piemens atsitiktinai rasta ola, kurią galima pasiekti tik nusileidus ant skardžio įrengtais metaliniais laiptais. Ilgis 555 m, o pabaigoje tyvuliuoja nedidelis ežeriukas. Nors Turkijoje su matęs ne vieną ir ne dvi stalaktitų ir stalagmitų olas, tačiau kiekviena jų būna savitai įdomi. Žemiau rasite vaizdo klipą, kurį filmavau oloje.

Tolimesnis kelionės tikslas – Turkijos virtuvės sostinė – Gaziantepas. Mersino miestą palikome atokiau ir pravažiavome Adanos miestą. Keitėsi gamtovaizdis. Citrusinių sodus keitė lygumos, lygumas kalnai. Važiavome pro vieną žymiausių Turkijos vietų – Čiukurovą (Çukurova), kurios senasis pavadinimas Kilikija. Iš tiesų ji prasidėjo jau nuo Anamuro miesto. Šiuo metu Čiukurovos lyguma yra viena derlingiausių pasaulyje. Nenuostabu, nes didžioji dalis citrusinių tiek vietos vartojimui, tiek eksportui keliauja būtent iš Mersino. Vakarop pasiekiame Gaziantepo miestą. Kad taupyti laiką ir daugiau pamatyti, pirmiausia važiuojame į miesto centrą. Vakare aplankėmes buvusią armėnų bažnyčią, kuri buvo paversta į mečetę. Žvelgiant praktiškai neįmanoma sumaišyti, kad tai iš tikro buvo bažnyčia: formos, pastatas. Netgi pavyko užeiti į jos vidų nes maldos metas dar nebuvo prasidėjęs ir vienas iš sargų iš po kilimo ištraukęs raktą mus įleido. Dar kiek pasivaikščiojome senamiesčio gatvelėmis, kurios šiuo metu atrodė daug paslaptingesnės nes kavinės ir parduotuvėlės uždarytos ir tik kur ne kur buvo apšviesti namai. Zigzagais nuėjome iki likusios grupės dalies, kuri jau stiprinosi viename iš kepenų restoranėlių, kurie vadinami Ciğerci. Iš kepenų gaminami įvairūs patiekalai – įskaitant kebabus. Po vakarienės judėjome viešbučio link. Rytojaus būtinoji plano dalis – katmeras. Iš tiesų jo gavome ir viešbutyje, nors katmeras laikomas rytiniu saldžiuoju patiekalu.

Papusryčiavę viešbutyje, patraukėme Gaziantepo Zeugmos mozaikų muziejaus link. Įspūdingas ir vertas apsilankymo muziejus – vienas didžiausių pasaulyje. Metas tyrinėti miesto centrą šviesiu paros metu. Jau buvome susidėlioję planą ką privalu pamatyti ir paskanauti, todėl prasidėjo savotiška orientavimosi varžybų imitacija, kurią pradėjome nuo katmero. Žemiau rasite vaizdo klipą kaip jis gaminamas. tai saldumynas, kuris tradiciškai patiekiamas ryte. Šiek tiek panašus į baklavą, tačiau nėra toks saldus ir turėtų būti valgomas dar karštas. Pirmasis plano punktas įvykdytas ir su karštu katmeru dėžutėje nuėjome iki kavinės viename iš hanų (senoviniai prekybos centrai). Čia išgėrėme kas turkiškos kavos, o kas menengič (turk. menengiç) – pistacijų kavos. Rytų Turkijos miestuose galima rasti nemažai istorinių hanų, kuriuose šiuo metu veikia kavinės, yra įvairios parduotuvėlės. Jos populiarios ir vietos gyventojų tarpe – ateinama atsigerti kavos, arbatos, parūkyti kaljano, kuris Turkijoje vadinamas nargile. Po saldžiosios pusryčių dalies dar norėjome aplankyti istorinį vario kalinėtojų turgų – bakırcılar çarşısı. Visur aplinkui girdisi kalinėjamo vario garsai – padėklai, indai. Čia galima rasti ir prieskonių, odos gaminių, žymiąją odinę Gaziantepo avalynę, kavą, žaislus – galvosūkius, saldumynus. Kadangi nusipirkome pistacijų kavos, kuri ruošiama kavinukuose cezve (turk. džezve), tai reikėjo ir jų – tiesiai iš gamintojų. Trečias punktas – Gaziantepo sinagoga, kuri šiuo metu yra kultūros centras, deja buvo uždaryta ir negalėjome pakliūti vidun. Likus šiek tiek laiko iki išvažiavimo dar pakilome iki vienos seniausių tvirtovių regione – Gaziantepo pilies. Čia įrengtas muziejus, kuriame Turkijos respublikos laikotarpio pradžios įvykius vaizduojantys eksponatai. Popietės kelionę tęsėme Halfeti miestelio link. Prieš kelis dešimtmečius čia virė didžiulės aistros ir vyko kova tarp istorikų ir valstybės veikėjų. Buvo nuspręsta statyti didžiausią Turkijoje ir vieną didžiausių pasaulyje užtvanką ant Eufrato upės. To kaina – nuskendęs Zeugmos miestas su daugybe mozaikų. Zeugmos antikinio miesto mozaikos (ir daug kitų) buvo perkeltos į Gaziantepo mozaikų muziejų. Kelionė laivu trunka apie valandą laiko, kurios metu galima pamatyti ne tik pilies fragmentus ir senuosius namus, bet ir dalį nuskendusio kaimo bei iš vandens kyšantį minaretą. Čia šiuo metu yra tik keletas kavinių, tačiau planuojama įrengti boutique tipo viešbučius ir sukurti specialų apšvietimą.

Judėjome Šanliurfos link. Koks Urfos lankymas jei neragaujamos kepenys, tai ta proga nusėdome viename iš kepenų restoranėlių. Jau buvo užsidarymo prieš komendanto valandą laikas ir aplinkui esančio turgaus parduotuvėlės buvo užvėrę duris – mes taip pat buvome paskutinieji, bet ne prasčiausi restoranėlio klientai. Kiek pasivaikščiojome prie žuvų ežero (mečetės kiemo dalis) ir patraukėme į viešbutį. Atvykus į Urfą ir norint pajusti daugiau istorijos bei būti centre, geriausia rinktis viešbučius, kurie įrengti senuosiuose namuose su vidiniu kiemu. Neretai jie būna sukurti iš keleto atskirų namų, kambarių langai dažnai išeina į vidinio kiemo pusę, viduje įrengti fontanėliai.

Kitą dieną pradėjome anksti pusryčiais viešbutyje ir turėjome gerą pusdienį apžiūrėti svarbiausias Urfos vietas. Senasis turgus (prieskoniai, saldumynai, juvelyrika, šalikai, riešutai), kuriame atsigėrėme rytinės kavos dar visiškai tuščiame hane. Toliau patraukėme Abraomo olos ir žuvų ežero link. Ryte tik kur ne kur buvo žmonių, todėl viskas atrodė neįprastai ramu, nes anksčiau, kad pakliūti į uolą, reikdavo palaukti eilėje. Nepaisant to, kad žmonių šiuo metu nėra daug, žuvys toli gražu neatrodė mirštančios iš bado – čia jos šeriamos nuo ryto iki vakaro ir įmetant maisto vis dar kovoja už kiekvieną kasnį. Atidavę duoklę žuvims nuėjome iki Šanliurfos muziejų. Viename jų – istoriniame yra ir Giobeklitepe šventyklos kopija, kitas – mozaikų muziejus. Atėjo laikas važiuoti ir tikrosios Giobeklitepe šventyklos link, kuri yra nutolusi nuo miesto tik per dvidešimt kilometrų. Giobeklitepe – daugiau nei dešimt tūkstančių metų skaičiuojanti – seniausia pasaulyje šventykla, šiuo metu neatrodanti labai mistiškai, tačiau reikia vertinti istorinę jos svarbą. Šį kartą mūsų maršrute nebuvo senųjų Haran namų Sirijos pasienyje ir važiavome į Mardiną, į kurį atvykus neturėjome daug laiko dėl komendanto valandos, todėl sparčiu žingsniu patraukėme iki pasistiprinimo vietos – restorano ir negaišdami daug laiko nuėjome iki vienos iš vyno parduotuvių. Čia susipina daug istorijos, religijos ir kultūros – na ne pačioje vyno parduotuvėje, tačiau….. Čia randame ilgus metus Mor Gabriel (šv. Gabrieliaus) vienuolyne gidu dirbusį Koryakos. Keistas vardas Turkijoje? Jis nėra turkas ir ne musulmonas, o sirų ortodoksų krikščionis. Sirų krikščionys gamina vyną, kurį parduoda specialiose vyno parduotuvėse Mardino mieste. restoranuose ir kavinėse alkoholio praktiškai nėra. Čia mes ne tik nusiperkame vyno, bet ir prakalbame apie valandą laiko su Kuryakos apie sirus, gyvenančius čia ne vieną tūkstantmetį ir vis dar kalbančius aramėjų kalba. Sirų krikščionių čia yra ne viena kryptis: ortodoksai, katalikai, anglikonai, maronitai, malabarai, protestantai, jakobitai ir kt. Bekalbant dar labiau sustiprėjo noras kitą dieną aplankyti šv. Gabrieliaus vienuolyną.

Kitą dieną laukė kelionė iki Dijarbakyro miesto, tačiau prieš tai buvo planuota apsilankyti Midijat mieste, kuriame yra keletas bažnyčių, tradicinis rytietiškas namas, vienuolynai. Kadangi namas buvo filmuotas ne vienam serialui ir jame jau lankiausi, tai patraukėme bandyti laimę užeiti į bažnyčias. Teko nardyti siauromis gatvelėmis, tačiau jos buvo uždarytos dėl pandemijos. Dar einant pradžioje išgirdau skambinant varpais ir dingtelėjo, kad viena jų tikrai turėtų būti atidaryta, kaip vėliau paaiškėjo – neklydau. Buvo atidaryta mišioms tik viena jų – Mor Barsavmo bažnyčia. Čia gyvenantys sirų krikščionys nemėgsta kai maldos metu bažnyčioje lankosi svetimi – bendruomenei nepriklausantys žmonės, todėl leido užeiti tik pasibaigus pamaldoms. Viduje dar buvo galima jausti miros kvapą. Galiausiai iš Midijat miesto pasukome Dijarbakyro link, į kurį atvykome tik vakare ir iki komendanto valandos pradžios dar spėjome trumpam nulėkti iki parduotuvės ir sriubinės (turk. çorbacı).

Paskutinę kelionės dieną praleidome Dijarbakyro mieste – šiuolaikiniame, tačiau turinčiame labai daug rytietiško šarmo. Čia gyvena daug sirų, armėnų, kurdų. Iš tiesų yra ką pamatyti ir nemaža dalis buvo mūsų programoje. Nors oras pradžioje ir nelepino, tačiau ir neskriaudė. Dešimties akių akmeninis tiltas (turk. Ongözlü köprü), minaretas ant keturių kojų (turk. Dört Ayaklı Minare), Ulu cami – pagrindinė miesto mečetė, kuri yra penkta pagal svarbą šventoji vieta musulmonams po Damasko mečetės, seniausia Mesopotamijoje buvo perdaryta iš bažnyčios. Buvo metas kai čia melsdavosi ir krikščionys, ir musulmonai, kol galiausiai po keleto sugriovimų ir gaisrų ji tapo tik mečete. Dekoravimui buvo panaudotos antikinio romėniškojo teatro kolonos. Iš tiesų statinio ne islamiškąjį pradą primena ne tik kolonos, bet ir pavaizduoti paukščiai bei augalai ant sienų, kas islame yra draudžiama. Centrinę miesto dalį juosia didžiulė siena su keletu vartų. Pavyko apsilankyti ir krikščioniškoje sirų ortodoksų Meryemana (Mergelės Marijos) bažnyčioje, kurios vietoje prieš 6000 metų buvo saulės šventykla. Dijarbakyro mieste galima apsilankyti ne tik hanuose, bet ir rašytojų muziejuose – namuose, miesto muziejuje. Įdienojus oras prasigiedrijo, tačiau mes turėjome leistis į kelią nes laukė trylikos valandų kelionė atgal į Alaniją.

Buvo aišku viena – čia tikrai dar grįšiu. Turkijos Pietryčiuose gali būti organizuojami ne tik kulinariniai – istoriniai turai, bet ir piligriminės kelionės nuo pat Antakijos miesto. Dėl įvairaus pobūdžio kelionių, kurios gali būti skirtos pažinimui ar televizijos laidoms kurti, susisiekite su manimi. Keliavimas yra ne tik malonumas, tačiau ir akiračio plėtimas. Apsilankę mano instagram paskyroje, rasite keletą gyvų transliacijų iš šios kelionės


Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.