Marokas – šiaurės vakarų Afrikoje esanti konstitucinė monarchija, kurios vadovas – karalius. Čia galima išgirsti arabų ir prancūzų kalbas, nes kelis dešimtmečius Marokas buvo Prancūzijos protektoratu, o Atlanto vandenyno pakrantėje dėmesį patraukia Europą primenantys miestai, kuriuos įkūrė portugalai. Nepaisant visų šalies “svečių“ daugybę amžių Magrebe gyvena ir tikraisiais šeimininkais yra berberai. Jie save laiko gamtos žmonėmis. Ilgą laiką berberai nepriėmė islamo religijos, kuri galiausiai paėmė viršų, tačiau nepaisant to šioje šalyje gyveno ir krikščionys, ir judėjai. Kiekviena kultūra, kiekvienas tikėjimas įnešė savo spalvų, garsų ir kvapų, kurie šiandien traukia pažinti Maroką. Sunku pamatyti viską vienu kartu, bet pabandyti verta. Įraše Kristinos Sinkevičiūtės ir mano asmeninio archyvo nuotraukos.
Mano kelionės maršrutas nusidriekė nuo Atlanto vandenyno pakrantės iki Sacharos dykumos Merzugoje, pakeliui keliaujant per Atlaso kalnus. Čia yra buvę karavanų kryžkelės, kino studijos su filmų dekoracijomis Uarzazato pašonėje. Kiek toliau esantis senasis įtvirtintas Ait Benhadu miestas, ne kartą virtęs filmų dekoracija dėmesį patraukia savo formomis. Šis miestas, išsidėstęs ant kalvos ir vaikštant jo gatvelėmis ar namų viduje iš tiesų galima tarsi nusikelti į senovę. Šiuo metu kitoje upės pusėje pastatytas naujas miestelis, kuriame galima apsistoti senovės šarmo turinčiuose viešbučiuose. Tai tarsi poilsio sustojimas prieš patenkant į visišką dykumą – smėlynus.
Žinoma, galima trumpai pažvelgti į smėlio kopas ir judėti toliau, tačiau beveik privaloma dar viena patirtis – nakvynė dykumoje palapinėse. Tai “prabangios“ palapinės, kuriose rasite ir lovas, ir dušą, ir tualetą. Elektrą taip pat. Praktiškai būdami palapinėje save galėsite įsivaizduoti esant turtingais pirkliais. Tik nebus tarnų ir išėję iš palapinių grįšite į realybę. Čia galima patirti, nors ir labai trumpai, ką reiškia keliauti kupranugariu ir tik savo fantazijose turėsite įsivaizduoti kaip buvo keliaujama karavanais šimtus kilometrų.
Vėliau kelionės atkarpa jungė dykumą su šiandienine sostine Rabatu. Ilgas kelias Atlaso kalnais, kai važiuojant oras keitėsi nuo karšto dienos metu dykumoje aplinkui vyraujant geltonai spalvai, iki žalių laukų ir lietaus, o vėliau tolumoje matomų snieguotų kalnų viršūnių. Visai netoli pašonėje palikome Maroko slidinėjimo kurortą Michlifen ir turėjome progą susipažinti su beždžionėmis, kurios mielai kerta žemės riešutus, pasigriebdamos iš jūsų rankų. Kalnuose esantis Ifrano miestas apskritai sakoma yra tarsi Maroko Šveicarija. Pravažiavę buvusią Maroko sostinę Meknes atvykome į šiandieninę – Rabatą.
Rabato miestas, tai yra kažkas modernaus, kažkas monumentalaus ir kažkas portugališkai baltai mėlyna. Bene svarbiausias objektas mieste – šiandieninio karaliaus rūmai, į kuriuose pažvelgti galima tik iš išorės, žinoma svarbu ir įdomu aplankyti Mohamedo V mauzoliejų ir nebaigtą Hasano II minaretą, tačiau ne mažiau įdomu pasinerti į Rabato mediną – senamiestį. Siauros gatvelės, gėlėmis puošti namų fasadai ir nuo didžiulės terasos atsiverianti Atlanto vandenyno ir Sale miesto panorama.
Kelionės maršruto žiedas tęsėsi Kasablankos mieste, kuris yra ne tik vienas didžiausių Maroko uostų, bet ir verslo centras. Kasablankos pažiba – Mohamedo V mečetė. Įspūdingi matmenys ir ornamentai tiek išorėje, tiek viduje palieka įspūdį. Dienos kelionė baigėsi Marakešo mieste – viename didžiausių miesto riadų – Ifoulki. Aplinkui miesto erzelynė, siauros gatvelės, prekyba ir sienos be langų. Per duris patekus į vidų tarsi visai kitas miestas. Čia triukšmas lieka kažkur tolumoje ir vyrauja ramybė, turtingųjų namų stilius, keletas kiemų, baseinas ir terasa ant stogo. Saulei nusileidus, sulig vakaro kvietimu maldai patenki į dar kitą erdvę. Po vakarienės trumpam nuėjome iki pagrindinės miesto aikštės Džema el Fna. Šviesos ir garsai sumišę su restoranėlių kvapais, žmonių būriais, prekeiviais ir gyvūnais. Net ūžia ausyse nuo visų garsų, tačiau grįžus į riadą vėl ramu.
Ryte, kol visi keliautojai tik keliasi po nakties nuotykių, mes jau judėjome Mažorelio sodų link. Čia nedideliame plote gausybė kaktusų, bambukų, mėlynos indigo (mažorelio) spalvos ir estetikos. Sodas ilgus metus buvo puoselėtas prancūzų kūrėjo Yves Saint Laurent. Na, o įdienojus nardėme siauromis Marakešo medinos gatvelėmis, vėliau po Bahijos rūmų erdves. Po pietų judėjome portugališko palikimo – Essouira miesto link. Šį kartą nakvojome dar viename riade, kuris pastatytas ant skardžio, todėl vandenyno bangų mūša buvo visai čia pat. Siauros gatvelės, namas prie namo, aukštai kylančios sienos – tarsi filmas apie viduramžius.
Ryte vandenyno bangos vis dar buvo pasišiaušusios, o mes vaikštinėjome bundančio miesto gatvelėmis. Visiškai kitas vaizdas, nei matėme miestuose Maroko gilumoje. Kiekviena parduotuvėlė tarsi meno galerija, turinti aliuzijų į “juodąją Afriką“, Europą, berberų aprangą. Čia norėtųsi pabūti keletą dienų, tačiau judame dar toliau į pietus, nes šiandien reikia grįžti į Agadyrą, kur baigiasi kelionės maršruto žiedas. Žinoma kaip gi pakeliui nesustoti pabendrauti su ožkomis, besikarstančiomis argano medžiuose.Tai tarsi būtinas kadras visoje kelionės galerijoje, nes ne kasdien galima pamatyti ožkas ne skabančias žolę, o šmirinėjančiams medžių šakomis. Trumpas sustojimas argano aliejaus gamybos kooperatyve ir kelionė baigiasi vėl prie Atlanto vandenyno paplūdimių.
Pamatyta nemažai, tačiau dar būtina aplankyti Maroko šiaurę. Kada nors greitai 🙂
Margirio kelionės 