Kelionė prasidėjo skrydžiu iš Antalijos į Beirutą, pasitinkant nuotaikingiems pasieniečiams. Vėlus šiltas vakaras ir neužtrukusi kelionė iki viešbučio Beiruto mieste. Kadangi planuota tik viena nakvynė iki išvykimo į Siriją, tai reikėjo tiesiog komfortabilaus viešbučio poilsiui prieš savaitę trukusią kelionę. Pasirinkome Four Points By Sheraton viešbutį, kuris įsikūręs netoli įvairių verslo įstaigų, netoli yra didelis prekybos centras, kelios nedidelės parduotuvėlės ir restoranai.
Kitas rytas prasidėjo puikiais pusryčiais ir galiausiai atvyko automobilis, vežantis iki pat Damasko. Viskas buvo suorganizuota iš anksto, tad pirmiausia leidomės pasienio su Sirija link, kilome į kalnus ir galiausiai atvykome. Čia buvo matyti nemažai visureigių, kurių keleivisi buvo apsirengę rimtai ir jų pasai buvo diplomatiniai. Jau galvojome užtruksime ilgai, kol bus atliktos visos žinomos ir nežinomos procedūros, bet viskas užtruko gal apie dvidešimt minučių – iš tiesų patikrinti dokumentai ir įdėti išvykimo antspaudai. Susitvarkę Libano pusėje, nuvažiavome iki Sirijos pusės. Čia jau buvo daugiau veiksmo, nes tvarkomi ne tik lengvaisiais automobiliais keliaujančių dokumentai, bet ir įvairių važiuojančių krovinių. Apie pusvalandis vargelio ir jau važiavome Sirijos teritorija. Čia jau visai netoli ir Damaskas. Naujos statybos sumišę su apgriautais, sprogdintais, apšaudytais ar degintais namais. Atvažiavus iki senojo Damasko vartų, toliau reikėjo eiti pėstute, nes senamiestyje buvo dedamas akmeninis grindinys, todėl ratais kvadratais ir dar nešant lagaminą, pasiekėme viešbutį. Jau artėjant prie viešbučio matėsi daug sutvarkytų namų, gražiai įrengtų parduotuvėlių, kavinių, užkandinių. Siaurose gatvelėse buvo Marijos statulėlių, keletas bažnyčių ir galiausiai priėjome vieno iš akmeninių pastatų duris. Kai pabeldus jas atvėrė viešbučio darbuotojas, tai pakliuvome tarsi į visai kitą pasaulį. Čia buvo ramus vidinis kiemas su fontanu viduryje, nišose minkštasuoliai, keletas nedidelių medžių ir visiškai nesigirdėjo miesto bruzdesio. Šiame viešbutyje yra tik dvylika kambarių, visi yra skirtingi ir pastatas buvo restauruojamas kelerius metus, atkuriamos autentiškos interjero detalės.
Nenorėdami gaišti brangaus kelionės laiko, ilgai netrukę su gidu leidomės į ekskursiją Damasko senamiestyje. Al Azem rūmai, Asada Paša Al Azem hanas, Hanania bažnyčia, šv. Pauliaus koplyčia, Umajedų mečetė (čia buvo romėniška šventykla, krikščioniškoji bažnyčia ir islamiškoji mečetė, taip pat sakoma jos viduje palaidota Jono krikštytojo galva). Pietų/vakarienės nusėdome Beit Sitti restorane. Diena buvo kupina įspūdžių, o rytoj anksti ryte ruošėmės vykti Palmyros link, todėl buvo laikas kristi į patalus.
Pusryčiaujant buvo girdėti netoliese esančių bažnyčių varpų skambesys, mokyklos pildėsi vaikų klykavimais. Į Palmyrą vedė kelias dykuma. Pakeliui buvo daugybė patikros postų, kuriuos pravažiavome beveik nesustodami. Dar visai neseniai, anot gido, šiuose postuose užtrukdavo važiuodami daug ilgiau, nes kiekvienas ginkluotas asmuo jausdavo savo galią ir viršenybę. Palmyros antikinis miestas prieš kurį laiką buvo naikintas įvairaus plauko kovotojų, kuriems kliuvo viskas, įskaitant ir šalies kultūrinį palikimą. Kai kas bandoma atstatyti, tačiau ne tik pats Palmyros antikinis miestas buvo naikintas, bet ir aplinkui esantys gyvenamieji namai. Neliko buvusių viešbučių, parduotuvių, kavinių, restoranų – vien vaiduokliški griuvėsiai. Pasivaikščiojome Palmyros mieste kur galima, nes dalyje vis dar neišvalytos minos ir vėliau pietavome neseniai grįžusių į Siriją žmonių restorane, kuris įrengtas beduinų stiliumi. Šiai nakčiai išvykome į viešbutį viename iš kaimelių, netoli Krak des Chevaliers.
Krak des Chevaliers – Viduramžių kryžiuočių pilis, pastatyta ant kalno ir ilgą laiką saugojusi jos gyventojus nuo priešų. Šiuo metu restauruojama, bet atvira lankytojams. Nuo pilies kuorų matyti ne tik Sirija, bet ir Libanas. Važiuojant pro kaimelius kalnuose, matėsi daug bažnyčių ir vienuolynų. Šioje Sirijos dalyje didžioji dalis gyventojų – krikščionys. Išlandžioję pačius atokiausius kampelius bokštuose, patraukėme Alepo miesto link, kurį radome smarkiai apgriautą. Pilietinio karo pasekmės matyti kiekviename žingsnyje. Senasis miesto turgus dalinai jau sutvarkytas, tačiau kiek pasukus į nuošalesnes gatveles, vaizdas labai liūdnas. Visą dieną turėjome laiko vaikščioti ne tik istoriniame turguje, bet taip pat užėjome į vieną seniausių muilo fabrikų, kur iki šiol didžioji gamybos dalis atliekama rankomis. vaikštant miesto gatvelėmis kaip neužkliūti už kvepalų parduotuvių, kuriose galima įsigyti ne tik aliejinius, bet ir maišytus su alkoholiu – purškiamus. Kainos tiesiog juokingos. Lankanties citadelėje ir prie jos, galima matyti daug ginkluotų pareigūnų. Atrodytų, kad jie tikrai atsisakys drauge nusifotografuoti, bet ne tik, kad sutiko, bet dar ir instagraminiais sekimais apsikeitėme, nes norėjo pamatyti koks bus rezultatas. Nors buvo spalis, bet oro temperatūra sukiojosi apie trisdešimt laipsnių šilumos, todėl kartkartėmis prisėsdavome kavinėse kavos, ledų. Galiausiai dienos ekskursiją užbaigėme Alepo traukinių stotyje, kuri šiuo metu yra uždaryta. Šalyje traukinių eismas dar neatkurtas ir vis dar yra sugadintų bėgių, tai stotis tokia pusiau vaiduoklinė.
Ryte po pusryčių išvažiavome gana anksti, nes šią dieną žadėjome būti Homso mieste ir po to dar ilgas kelias iki Damasko. Kelyje buvo įprastos patikros, kurios nieko netikrino, nes mūsų transportas turistinis. Homso miestas yra žymus savo ratais, skirtais drėkinimo sistemai. Iš buvusių daugybės ratų, šiuo metu likę tik keletas ir tie patys nesisuka, nes po ilgo sauso periodo, upėje yra nedaug vandens. Šie ratai man priminė matytus Fajumo mieste Egipte, tačiau Homso mieste vandens kėlimo ratai yra žymiai didesni. Atsigėrę kavos restorane, su vaizdu į pažaliavusią upę, patraukėme tolyn. Sirijoje yra ne vienas miestelis, kuriuose didžioji gyventojų dalis yra krikščionys. Vienas tokių – Maaloula. Užkandę šavarmų prie vieno iš vienuolynų, pačiame vienuolyne turėjome progą išgirsti aramėjų kalbą. Čia jau tarpusavy ja nesikalbama ir naudojama tik maldai. Nedideliame vienuolyne gyvena tik vienas vienuolis, čia parduodamas vietoje gaminamas vynas. Šalimais esantis viešbutis, kuris visuomet būdavo pilnas piligrimų, šiuo metu skersai išilgai išvarpytas kulkomis ir suniokotas kitais ginklais. Nuo kalno buvo matyti miestelis, esantis apačioje, į kurį nusileidome šv. Teklės slėniu. Įspūdžius papildė vienoje iš bažnyčių vykusios vestuvės. Šventę ir ceremoniją stebėjo ne tik vestuvininkai ir mes, bet taip pat šalimais esančio šv. Teklės vienuolyno vienuolės, kurios dar ir saldainiais pavaišino. Labai ilgai negalėjome gaišti, nes dar vykome į Sednaya miestelio vienuolyną. Šis yra vienas seniausių ir vienoje iš koplyčių saugantis daug senų ikonų. Mus pasitiko, atvėrė bažnyčios duris ir iki koplyčios su ikonomis palydėjo čia gyvenančios vienuolės. Be jų dar yra keliasdešimt našlaičių. Atėjusios sutemos ir skambantys varpai dar labiau sustiprino įspūdžius. Galiausiai buvusį vieną baisiausių kalėjimų šalyje pravažiavome tamsoje ir judėjome Damasko link. Damaske apsistojome tame pačiame Beit Zafran Hotel De Charme viešbutyje.
Kitos dienos ankstų rytą važiavome į paskutinį programoje numatytą vietą – Bosra antikinį miestą. Čia geriausiai išlikusi dalis – teatras, kuriame vyksta įvairūs muzikos festivaliai. Šalimais esantys antikinio miesto griuvėsiai buvo panaudoti vėlesnių namų statyboms. Iš buvusių namų, šventyklų ar bažnyčių išardytų sienų paimti akmenys ir pastatyti nauji namai. Dabar čia tokia tarpinė būsena, kai gyventojai buvo iškeldinti ir pamažu bandoma atkurti antikinį miestą, tačiau tai yra labai sudėtinga kai viskas buvo išnešiota ir panaudota nežinia kur. Kai kuriuose pastatuose galima matyti įrašų graikų kalba, maldos namų elementų, šventyklų kolonų. Be mūsų buvo dar dukeliautojai, kurie atvyko iš Danijos, tad niekur nebuvo nei eilių, nei spūsties, o suvenyrų parduotuvėlių pardavėjai atrodė pervargę nuo nieko neveikimo. Grįžome paskutinei nakvynei į Damaską.
Ryte per daug nesivėlindami išvykome Libano link. Su daug įspūdžių, patirties, liūdesio palikome Siriją. Grįžtant į Libaną, pasienyje užtrukome kiek ilgiau. Buvo ir eilės ir visokiausių procedūrų, kai reikia nueiti tai ten, tai ten, vienur nusipirkti ženkliuką klijavimui į pasą, kitur gauti antspaudą, dar poroje vietų, jau važiuojant automobiliu, dar parodyti pasus. Šį kartą nuo išvykimo iš viešbučio Damaske iki atvykimo į viešbutį Beirute užtrukome virš keturių valandų. Vakarą ir kitą dieną norėjome išnaudoti Beiruto ir Libano pažinimui. Beiruto centrinė dalis, kurioje yra prabangios parduotuvės ir prabangus prekybos centras (atidarytas visiškai neseniai) buvo kaip iššluoti, nes beveik nebuvo žmonių ir tada paaiškėjo kad veiksmas vakarais vyksta visai kitur. Pasirinkome pakankamai netoli esančią Gouraud gatvę. Čia daug kavinių, barų, restoranų. Nusprendėme, kad La Burrateria puikiai tiks. Kadangi užsisakyti ekskursijos kitai dienai internetu nepavyko, tai paprasčiausiai užsisakėme viešbučio registratūroje.
Ekskursijoje buvome dvylika keliautojų: mes dviese lietuviai, vienas iš Kuveito, vienas škotas, keletas vokiečių ir pora ispanų. Programoje buvo Byblos senasis miestas (Jbeil), Harisa ir Marijos statula ant kalno ir Džeita stalaktitų ir stalagmitų urvai su ežeru viduje. Be jokios abejonės per keletą valandų pamatėme pakankamai nedaug, bet bus proga grįžti ir apžiūrėti Libaną geriau. Vakare laukė skrydis į Antaliją.