Kuo toliau, tuo labiau mes gyvename tolimiausio pasaulio kampelio problemomis. Mūsų margas ir gražus pasaulis sumažėjo iki televizoriaus ar kompiuterio ekrano ir iki išmanaus telefono dydžio. Įvairiausių kompanijų algoritmai žino ko mums reikia geriau nei mes patys – ką valgyti, ką žinoti, ką pirkti, ko gailėtis ir ką užjausti. Kuo toliau, tuo labiau vieni su kitais bendraujame kaip su išmaniąja technika, t.y. duodame komandas, smiliumi nustumiame į šoną, norime visko čia ir dabar. Pranešimai ir priminimai mus pasiekia kiaurą parą, nes neduokdie pamiršime kažką svarbaus. Tik klausimas ar svarbaus mums, ar kažkam. O gal jau šis klausimas nebekyla, nes pasirodysime ne šiuolaikiški, ne empatiški, anti vienokie ar anti kitokie. Tas informacinis srautas ir komandos tampa praktiškai nenutrūkstami, nes “o kaip išgyvensim“ jei bent minutę laiko nebus šalia išmaniojo telefono. Taip ir gyvename svetimomis bėdomis. Gana sparčiai dingsta ne tik vietos, bet ir laiko sąvoka, o tuo pačiu ir pagarba vienas kitam.
Aš noriu jums parduoti kelionę ten, kur vis dar galima bent trumpam pabėgti ne tik nuo triukšmo, kurį mes girdime ausimis, bet ir nuo to, kurį matome akimis. Siūlau rinktis nelabai tolimas keliones, tačiau kardinaliai pakeičiant aplinką. Kalbu aš apie stovyklą Egipte, Sinajaus pusiasalyje. Čia turėsite progą atsitraukti nuo įprasto kurorto šurmulio, nuo įprastos aplinkos su paslaugų ir paslaugėlių gausa, tačiau turėsite jūrą šalia, dykumą ir kalnus kitapus kelio, daugybę žvaigždžių danguje.
Daugiau informacijos apie stovyklą štai čia.