Turkijos kaimas. Ar daug panašumų su lietuvišku?

Aš esu miesto žmogus. Gimiau mieste, užaugau mieste ir kaime būdavau labai retai, nes tokio galima sakyti neturėjau. Iš tiesų ir dabar man patinka gyventi dideliame mieste, kur jaučiamas jo šurmulys ir gyvenimas. Tačiau kartais daugiau, kartais mažiau norisi atitrūkti nuo miesto gyvenimo ir pabūti arba visiškai asketiškoje vietoje (tuo klausimu labai padėdavo buvimas Egipto dykumoje), arba kaime su tam tikrais civilizacijos patogumais.

Gyvendamas Antalijoje stengiuosi keliauti kuo daugiau ir kartais kuo toliau. Čia viskas yra šalia, tačiau norisi pakeisti aplinką ir driokstelti gerą atstumą nuo namų. Pernai lapkritį su draugais buvome Rytų Turkijoje – Vano provincijoje, kiek anksčiau Juodosios jūros regione, kelis kartus Pietryčių Turkijoje. Dažniausiai apsiriboju Pietų ir Centrine Turkija. Man labai pasisekė, kad galiu dažnai nuvažiuoti į kaimą Kapadokijoje. Pro langą matosi Hasano kalnas – jau seniai užmigęs ugnikalnis, netoli dar visai neseniai kupinas gyvybės kaimas uolose ir iš akmenų statytuose namuose. Visiškai šalia Aşıklı Höyuk (Ašiklihiojuk) – maždaug dešimties tūkstančių metų senumo kaimelis. Dabar tai kasinėjimų vieta. Kiekvieną kartą atvykęs į Kızılkaya kaimą vis sugalvoju naujos veiklos. Nuo čia netoli iki visų Kapadokijos istorijos ir gamtos objektų. Prieš keletą metų laiką skyriau visiems žinomai Kapadokijai: Gioreme, Urgup, Avanos ir kiti miesteliai, Kapadokijos grybai ir slėniai, muziejai po atviru dangumi. Vėliau apžiūrėjau likusias senąsias bažnyčias netoli Giuzeljurt (Güzelyurt) miestelio ir Ihlara slėnį, Tolimesnis kelias yra iki Nigde miesto pakraštyje esančio požeminio vienuolyno. Šiemet palėkiau tik iki druskos ežero Tuz gioliu, nes visas kitas laikas buvo skirtas namo aplinkos tvarkymui. Ne taip paprasta retinti spygliuotus krūmus. Grįžti kaip kačių apdraskytas. Šį kartą buvo daugiau kulinarinės patirties, nes padėjau ruošti naminį jogurtą ir naminio pieno, įvairiausius daržinius darbus, apie kuriuos neturėjau žalio supratimo. Tačiau kaime didžiausias įvykis dabar buvo juodos duonos kepimas. Čia jau aš norėjau įnešti užsienietiškų tradicijų parodymo. Daugelis žino juodą duoną, nes nemažai šeimos narių gyveno ar tebegyvena Europoje ir ją mėgsta. Pirmas iššūkis tai ruginių miltų paieška. Kaime jų niekas neturėjo, tai teko apieškoti pusę Aksarajaus miesto. Atvažiavo jabandžis (turk. yabanci – užsienietis, svetimas) ir ieško ruginių miltų. Šitas dalykas kiek praplėtė miestelėnų akis, o pasakius, kad ruošiuosi kepti juodą duoną, tai akys dar labiau išsiplėtė. Miltus gavau, kefyrą gavau ir paruošiau raugą, kuris nė nebandė rūgti, nes vakarais ir naktimis atvėsta labiau nei reikia raugui. Kilnojau puodą kur pakliuvo, kad tik būtų šiltai ir pagaliau po beveik keturių parų raugas parūgo. Dar buvo paieškos ir kmynų, kurių Turkijoje yra, tačiau jų skonis kiek skiriasi nuo mums įprasto. Teko imti vietinius ir tęsti eksperimentą. Apie mano juodos duonos eksperimentą žinojo visi kaimynai ir po penkių dienų trukmės eksperimento du juodos duonos kepaliukai puikavosi virtuvėje. Šiaip aš ir pats juodą duoną kepiau pirmą kartą. Eksperimentas pavyko ir buvo ragautojų įvertintas teigiamai.

Tvarkant senąjį namą užmačiau ant sienos kabančia dekoraciją, kuri pasirodė labai keista ir tik vėliau supratau kodėl. Pasirodo ji buvo pagaminta ne iš karoliukų, bet iš sėklų – liūdesio sėklų üzerlik tohumu. Apie jas buvau rašęs jau kiek anksčiau ir galite paskaityti ČIA. Dabar šios tradicijos yra kiek primirštos, tačiau Aksarajuje ieškant šių sėklų prieskonių parduotuvėje, radau ir smilkymui ar šiaip namie laikymui skirtą šluotelę (to paties augalo), paaiškino, kad galiu gauti ir sienos dekoracijas kitoje prieskonių parduotuvėje. Visi puikiai žino kam jos skirtos ir kad ne tik arbata ruošiama. Sėklų gavau ir dalis jų keliaus pažįstamoms raganoms. Kiekvieną kartą būnant kaime galima rasti ne tik senų daiktų, bet ir sužinoti nemažai primirštų tradicijų ir papročių, kuriuos išstumia šiuolaikinis gyvenimas. Taigi šis apsilankymas varnelę uždėjo keliose vietose: liūdesio sėklos arbatai ir nuo nužiūrėjimo, naminis jogurtas, juoda duona, krūva augalų naujam sodui.

Apskritai šio regiono kaimuose galima net ir šalia naujesnių namų ar po jais matyti senųjų statinių dalių. Dar visai neseniai – prie kelis dešimtmečius – namai buvo statomi iš akmens ar kertami olose. Tufas yra nesunkiai įveikiamas dalykas. Dažnas prie šlaito prisišliejęs namas dalinai būna oloje. Dabar tai jau gal tvartas ar virtuvėlė, o anksčiau buvo ir gyvenamosios patalpos.

Kokias senas tradicijas ar primirštus dalykus randate kaime jūs? Bet kurios šalies kaime. Gal yra kažkas bendro net tarp labai toli viena nuo kitos esančiuose šalyse. Kažkada žurnalistė Aušrinė Šėmienė buvo rašiusi apie labai panašius audimo raštus.

Tarp kitko būdamas kaime sužinojau (net pats apšalau, kad nežinojau) iš Pietryčiuose keliaujančios kolegės Astos apie dvigubą nazar bondžiuką (akį nuo nužiūrėjimo). Sakoma, kad tai dvi akys, bet ar tikrai. Daugiau teks bandyti sužinoti iš Astos. O gal jūs žinote?

Žemiau esanti galerija nuotraukų iš ankstesnių važinėjimų po artimesnes ir tolimesnes apylinkes


5 mintys apie “Turkijos kaimas. Ar daug panašumų su lietuvišku?

  1. Jūsų duona atrodo tobulai, net skonį jaučiu ir kvapą užuodžiu. Norėčiau užsiregistruoti į duonos kepimo pamoką:). Buvo toks laikotarpis, kai duoną namuose kepdavau kiekvieną savaitgalį, bet dėl laiko trūkumo ši tradicija dingo.
    Sudomino jogurto gamyba, nes pati jį gaminu labai dažnai. Įdomu, kokią jogurto gaminimo technologiją naudojote Jūs?

    Patinka

    1. Dėkoju už gražų komentarą. Duonos kepimo pamoka pasidėjus telefoną ir radus interneto platybėse receptą. Kepiau pirmą kartą ir raugą pats dariau pirmą kartą. Kas žinojo vis pasmalsaudavo kaip raugas nes laukiau kelias dienas dėl vėsaus oro naktimis.
      Jogurtui buvo imamas pakaitintas šviežias karvės pienas ir kai atvėso iki tam tikros temperatūros (man tiesiog liepė kišti pirštą į pieną ir pasakė, kad va tokios temperatūros jis turi būti 😀 ) buvo įdėti keli šaukštai jau esančio jogurto. Tačiau ne šiaip įmesta į dubenį su pienu, bet su dalimi pieno dubenėlyje išmaišyta ir tik tada supilta į pieną. Tada palikta uždengus rankšluosčiu per naktį. Nors naudojome naminį jogurtą, bet sakė galima naudoti ir parduotuvinį.

      Patinka

      1. Aš jogurtą gaminu labai panašiai, tik rauginu storasieniame puode, orkaitėje, kurią įkaitinu iki 50 laipsnių ir išjungiu. Taip palieku per naktį. Ryte didelį kiaurasamtį iškloju kelių sluoksnių marle, atsargiai samčiu sudedu jogurtą ir palieku kelioms valandoms nuvarvėti. Kuo daugiau skysčio nuvarva, tuo kietesnis gaunasi jogurtas. Po to sukratau į kitą indą bei sutrinu blenderiu, tada jogurto masė būna puri ir vientisa. Raugui naudoju savo jogurtą, kai jo neturiu – perku parduotuvėje graikišką jogurtą be priedų.
        Lankydamasi Turkijoje, ragavau airano gėrimo, bet pati dar neprisiruošiau jo pasigaminti.

        Patinka

Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.